Counter-Propaganda.com

Laiškas Toniui Blerui dėl sprogimų Londono metro

2005 07 11

Nejaugi Tonis Bleras nesijaučia kaltas dėl 2005 m. liepos 7 d. sprogimų Londono metro aukų? Ką jis pasiūlytų daryti savo tautiečiams, jei ne Irakas, o Britanija būtų okupuota?

Laiško parašymo aplinkybės

Nuo pat agresijos prieš Iraką pradžios 2003 m. vadinamosios „koalicijos“ nariai bijojo, kad irakiečiai ar jiems prijaučiantys musulmonai gali panaudoti jėgą prieš valstybes, pasiuntusias savo karines pajėgas paremti JAV, šioms užgrobiant Iraką. Po to, kai musulmonams, susprogdinant metro stotį Madride, pavyko įtikinti Ispaniją išvesti savo okupacines pajėgas, buvo visiškai akivaizdu, kad atėjo eilė Britanijai.

Kurį laiką britų specialiosios tarnybos sugebėdavo laiku sulaikyti būsimus sprogdintojus, tačiau jau buvo visiškai aišku, kad anksčiau ar vėliau karingai nusiteikę musulmonai įvykdys savo ketinimus. Todėl, kai šiems pavyko išsprogdinti kelias Londono metro stotis 2005 m. liepos 7 d., vargu ar tai ką nors nustebino.

Nepaisant visko, Britanijos politikai nepailsdami viešai ir garsiai demonstravo savo pasipiktinimą sprogdintojų žiaurumu ir, kas labiausiai keista, savo nusistebėjimą, kad toks dalykas iš viso galėjo atsitikti.

Priežastys, paskatinusios parašyti šį laišką

2003 m. Irako okupacija buvo išskirtinė tuo, kad okupantai prarado labai mažai savo karių, o irakiečiai buvo išskersti dešimtimis, jei ne šimtais, tūkstančių. JAV ir jos bendrininkams sugriovus visą Irako infrastruktūrą ir neleidžiant atsikurti valdžiai, kurią irakiečiai pripažintų ir kuri sugebėtų užtikrinti nors kažkokią legitimią tvarką, okupantų niokojamame Irake vis dar žūsta tūkstančiai taikių niekuo nekaltų žmonių.

Akivaizdu, kad kelis metus amerikiečių, britų ir kitų „sąjungininkų“ kariuomenių bei vietinių kolaborantų vykdomos žudynės pavertė daugelį irakiečių nesutaikomais JAV, Britanijos, o gal būt ir visų kitų vadinamosios „koalicijos“ narių priešais. Žinoma, irakiečiai neturi jokių šansų prieš tiek konvencinius, tiek masinio naikinimo okupantų ginklus, tačiau būtų keista, jei jie nesvajotų apie nors kokį teisingumą savo artimųjų kankintojams ir žudikams.

Sunku įsivaizduoti, kokį dar teisingumą jie gali pasiekti be to, kas pavyko Madride ir Londone. Kas jiems dar belieka? Vergauti okupantams, vagiantiems Irako naftą?

Juk noras apmokėti skolas nėra būdingas vien tik musulmonams. Istoriškai krikščionių kultūra visada buvo nepalyginamai žiauresnė. Užtenka prisiminti Antrąjį Pasaulinį karą – kiek vokiečių civilių nugalėtojai išžudė karo pabaigoje, matomai siekdami atkeršyti vokiečių tautai už nacių ir esesininkų nusikaltimus!

Vien tik Drezdeno skerdynių metu 1944 m. vasario 13 d. sužvėrėjusios tos pačios Britanijos karinės pajėgos išžudė dešimtis tūkstančių taikių vokiečių, daugiausia moterų ir vaikų, padegamosiomis ir cheminėmis bombomis negailestingai subombarduodamos miestą, kuriame praktiškai nebuvo karinių objektų. Ir tai nepaisant akivaizdaus fakto, kad Vokietija jau buvo pralaimėjusi karą!

Todėl mane apstulbino tas viešai demonstruojamas pono Tonio Blero pasipiktinimas ir ypač nusistebėjimas dėl Londono sprogdinimų. Žinoma, visada labai liūdna, kai žūna niekuo nekalti žmonės, ir visai suprantamas jų artimųjų skausmas, tačiau keista, kad Tonis Bleras stebisi ir piktinasi kelių dešimčių savo tautiečių žūtimi po to, kai smogikai Britanijos karinėmis uniformomis per kelis metus išskerdė tūkstančius taikių irakiečių ir kartu su amerikiečiais ne kelias metro stotis, o visą Iraką daugeliui metų pavertė skurdo, nevilties bei nesiliaujančių žudynių šalimi.

Ko ponas Tonis Bleras dar tikėjosi? Nejaugi dėl londoniečių žūties labiausiai kalti ne agresijos prieš Iraką sumanytojai ir vykdytojai?

Pasidarė įdomu, ką ponas Tonis Bleras rekomenduotų savo tautiečiams, jei šie atsidurtų irakiečių kailyje, todėl nusprendžiau jo paklausti asmeniškai, pasiųsdamas registruotą laišką. Tikėjausi, kad ponui Toniui Blerui užteks sugebėjimų ir vaizduotės atsakymui. Taip pat maniau, kad Britanijos ministrui pirmininkui derėtų atsakyti į registruotą paklausimą...

Laiškas (Originalas – anglų kalba)

xxxxxxxxxx
Vilnius, Lietuva
Toniui Blerui
Ministrui Pirmininkui

Dauningo gatvė 10,
Londonas,
SW1A 2AA

2005 m. liepos 11 d.

Brangus p. Blerai,


Prašau atsakyti į du mano klausimus.

1. Ar jaučiatės nors kažkiek asmeniškai kaltas dėl jūsų tėvynainių žūties 2005 m liepos 7 d. Londono sprogimų metu?

2. Ką patartumėte daryti savo tėvynainiams, jei Irakas būtų technologiškai pranašesnis už JK (Jungtinę Karalystę) ir jei Irakas būtų okupavęs JK ir dabar irakiečiai kankintų, sodomizuotų bei žudytų Britanijos piliečius ir verstų juos gyventi taip, kaip gyvena irakiečiai, ir Irako laikraščiai publikuotų nuotraukas Britanijos Karalienės apatiniais drabužiais ir t.t.?


Iš anksto dėkoju.

Linkėjimai
Giedrius Šarkanas

Atsakymas

Atsakymo, žinoma ☺, nėra.

Ar tik ne linksmajam Toniui tenka didžiausioji kaltės dalis?


Įveskite antrąjį ir trečiąjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Visi didieji sąjūdžiai yra masiniai sąjūdžiai. Tai žmogiškųjų aistrų ir emocijų išsiveržimai, kurstomi negailestingosios Nevilties Deivės ar į minią įmesto ištarto žodžio fakelo.

Hitleris

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2017