Counter-Propaganda.com

Ar Strasbūro teismas gins lietuvių teises į šeimą?

2013 03 27

Prašymas Europos žmogaus teisių teismui priversti Lietuvos Respubliką gerbti kitos lyties gyvenimo draugo neturinčių lietuvių ir globos namuose augančių vaikų šeimos gyvenimą.

Atėjo laikas įvykdyti tai, ką pažadėjau.

Lietuvoje moterų 200 tūkstančių daugiau, nei vyrų; kas septinta lietuvė, kas šešta miestietė pasmerkta neturėti kitos lyties gyvenimo draugo. Vis daugėja nė vieno vaiko neturinčių moterų.

Šimtai tūkstančių lietuvių pasmerkti neturėti šeimos
vienišas vaikas

Užtai Lietuvoje galima paskambinti nemokamu psichologinės pagalbos telefonu!

Iš kitos pusės, apie dešimt tūkstančių lietuvių vaikų auga valstybiniuose globos namuose, kur neretai patiria psichologinį ar ir fizinį smurtą. Sprendžiant pagal atvejį septynmetės mergaitės, kurią nuspręsta vežti į ligoninę tik tada, kai ji besvėrė 5 kilogramus ☼, našlaičiams tenka ir pabadauti.

Todėl, nepavykus įtikinti vadinamosios „Lietuvos Respublikos“ teismų pripažinti vienos lyties poroms ir kartu gyvenantiems artimiems giminaičiams (o kartu — ir globos namuose augantiems vaikams) jų Konstitucijoje, Vaiko teisių bei Europos žmogaus teisių konvencijose įtvirtintą teisę turėti pilnavertę šeimą, kreipiuosi į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.

Nesu tikras, kad pasiseks ir ten. Juk esame viso labo lietuviai. LR Vyriausybė klusniai lenda į užpakalius visoms iš eilės europinėms ir transatlantinėms valdžioms bei biurokratijoms, todėl šios neturi tikslo kaišioti pagalių į ratus paslaugiesiems LR seimūnams — kaip kad tenka elgtis drausminant įžūlųjį Lukašenką. Sunku patikėti, kad Strasbūro teisėjams galėtų iš tikrųjų rūpėti vienatvei pasmerktos lietuvės ar vos ne mirštantys iš bado vaikai Akmenės rajone. ☼

Bet kokiu atveju, pasistengsiu, kad visa tai nors kažkiek būtų išgirsta Europoje. Lietuvos žiniaspaudai į lietuvių teises nusispjaut — pamėginsiu apeliuoti į neabejinguosius Europos Sąjungoje. ☺

Pareiškimas Europos žmogaus teisių teismui

Nuotraukose — originalūs pareiškimo lapai, be kai kurių asmeninių mano duomenų. Tekstuose — pagrindiniai mano argumentai, pateikti tiek pagrindiniuose, tiek papildomuose lapuose.

Kiek žinau, Strasbūre galima remtis tik vieninteliais originaliais laikomais angliškais ir prancūziškais Europos žmogaus teisių konvencijos bei teismo išaiškinimų tekstais, todėl visas nelietuviškas citatas pateikiau anglų kalba. Kreipimąsi vis dėlto parašiau lietuviškai — kadangi reikėjo cituoti LR Civilinį kodeksą bei teismų nutartis.

Bet kokiu atveju, tai mano pirmoji paraiška Europos žmogaus teisių teismui. Neabejoju, kad ne paskutinė. Juk gyvename „Lietuvos Respublikoje“, kurioje mes, lietuviai, realiai galime mėginti ginti savo teises tik tarptautiniuose teismuose.

1 pareiškimo puslapis

2 pareiškimo puslapis

3 pareiškimo puslapis

Faktų santrauka — 14. dalis

2012 m. rudenį galutinai supratau, kad jeigu nieko nedarysiu, vaikų taip ir neturėsiu. Man tuo metu buvo 41 metai, ir pasidarė aišku, kad jau ko gero nebesutiksiu moters, su kuria abipusiai norėtume ir galėtume turėti vaikų ar bent susituokti ir įsivaikinti — Lietuvos Respublikoje leidžiama kartu įsivaikinti tik sutuoktiniams. Mąsčiau, kad galbūt galėčiau įsivaikinti su kitu vyru arba su savo pussesere ar pusbroliu, tačiau išsiaiškinau, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas tai draudžia.

Tą patį rudenį buvo paskelbti statistiniai duomenys apie demografinę padėtį Lietuvos Respublikoje. Moterų Lietuvoje buvo apie 200 tūkst. daugiau, nei vyrų — kitaip sakant, vien tik statistiškai maždaug 7 procentai Lietuvos gyventojų, 13 procentų moterų, kas šešta miestietė buvo pasmerktos neturėti vyriškos giminės partnerio ar sutuoktinio. Kadangi Lietuvos teisė draudžia tuoktis skirtingos lyties asmenims, visos tos moterys pasmerktos neturėti santuoka pagrįstos šeimos ir negalėti įsivaikinti — dar labiau, nei aš, nes statistika šiuo atveju mano pusėje.

Nusprendžiau labiau pasidomėti galiojančia teise (nesu teisininkas pagal išsilavinimą) ir išsiaiškinau, kad formaliai mano, o taip pat visų kitų negalinčiųjų susirasti kitos lyties sutuoktinio lietuvių prigimtines teises į šeimos gyvenimą gina tiek Lietuvos Respublikos konstitucija, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau — EŽTK arba Konvencija). Taip pat įsitikinau, kad Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi pagal galimybes užtikrinti kiekvieno vaiko teisę turėti šeimą (gyvenimas šeimoje pripažįstamas optimaliausiu vaiko gerovei) pasirašydama Vaiko teisių konvenciją.

Tiek Konstitucija, tiek Konvencija garantuoja man teisę jose įtvirtintas mano pagrindines teises ginti teisme. Todėl nusprendžiau kreiptis į teismą ir reikalauti, kad būtų atšaukti LR civilinio kodekso straipsniai, mano nuomone neteisėtai apribojantys mano ir visų mano negalinčių ar nesugebančių turėti vaikų su kitos lyties asmenimis tautiečių bei be šeimos augančių vaikų teises į pagarbą šeimos gyvenimui.

2012 m. lapkričio 9 d. pateikiau prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (priedas (a)) sustabdyti galiojimą Civilinio kodekso 3.7, 3.12, 3.17 ir 3.210 straipsnių, draudžiančių santuokas tarp vienos lyties asmenų bei artimų giminaičių ir įsivaikinti ne sutuoktiniams. Kadangi panaikinti įstatymus teismine tvarka Lietuvos Respublikoje galima tik pripažįstant juos prieštaraujančiais tarptautinėms konvencijoms arba (ir) Konstitucijai, tačiau asmenys neturi teisės patys kreiptis į Konstitucinį teismą, prašiau teismo vykdyti Konstitucijoje nurodytą procedūrą ir kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti nurodytųjų kodekso straipsnių atitikimą Konvencijai ir Konstitucijai. Prašiau panaikinti kodekso straipsnius, kaip pažeidžiančius visų negalinčiųjų ar nesugebančiųjų susirasti kitos lyties partnerio teises į šeimos gyvenimą. Taip pat rėmiausi Vaiko teisių konvencijos 3 straipsniu, įpareigojančiu aukštąsias šalis rūpintis vaikų gerove.

Netrukus gavau teisėjo Gintaro Dzedulionio 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį nustatyti 10 dienų terminą prašymo trūkumams pašalinti. (priedas (b)) 2012 m. lapkričio 23 d. pateikiau Vilniaus apygardos administraciniam teismui pataisytą prašymą, parašytą teismo nurodyta forma. (priedas (c)) Kadangi teisėjas nurodė, kad turiu teisę ginti tik savo asmenines teises, konkrečiai prašiau pripažinti ir kad Civilinio kodekso 3.7, 3.12, 3.17 ir 3.210 straipsniai pažeidžia konkrečiai mano teises, įtvirtintas EŽTK 8 straipsnyje bei daugelyje Konstitucijos straipsnių, ir, kaip ir pirmoje savo prašymo versijoje, prašiau keiptis į Konstitucinį teismą su prašymu pripažinti, ar šie straipsniai neprieštarauja atitinkamiems Konvencijos, Konstitucijos bei Vaiko teisių konvencijos straipsniams.

Po poros savaičių susipažinau su teisėjo Gintaro Dzedulionio 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsisakyti priimti mano skundą. (priedas (d)) Teisėjas nurodė, kad tokių prašymų, kaip mano, teismai nenagrinėja. Jo žodžiais, „Nutartyje dėl trūkumų šalinimo teismas nurodė, kad prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą dėl nurodytų Civilinio proceso straipsnių teisėtumo, pareiškėjas galėtų reikšti tik individualios bylos dėl jo konkrečių teisių pažeidimo nagrinėjimo metu, t.y. nagrinėjant individualią bylą pagal pareiškėjo skundą, prašant bylą nagrinėjančio teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl norminio akto, kuris turėtų būti taikomas tokioje individualioje byloje, teisėtumo ištyrimo (Konstitucijos 110 str. 2 d., ABTĮ 4 str. 2 d.). Pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo.“ (priedas (d), 2 p.)

2012 m. gruodžio 18 d. skundžiau šią Gintaro Dzedulionio nutartį Lietuvos Respublikos Vyriausiajam administraciniam teismui. (priedas (e)) Remdamasis Konvencijos 8 bei 13 straipsniais, o taip pat ir daugeliu Konstitucijos straipsnių, prašiau teismo įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą svarstyti mano prašymą arba perduoti jį tokiam teismui, kurio kompetencijai jis priklausytų, arba bent nurodyti tokį teismą. Mano manymu įrodžiau, kad negaliu kreiptis su prašymu įregistruoti santuoką ar įvaikinti su savo artimu giminaičiu ar kitos lyties asmeniu, o po to — skųsti teisme cvilinės metrikacijos biuro ar kitos viešojo administravimo institucijos atsisakymą tai padaryti. Lietuvos Respublikoje yra nusistovėjusios gilios paniekos žmogaus teisėms tradicijos, visokeriopai palaikomos tiek Vyriausybės, tiek teismų. Ypač archaiško Lietuvos katalikų bažnyčios požiūrio į asmeninį bei šeimos gyvenimą nesilaikantys žmonės yra visaip bauginami, iš jų viešai tyčiojamasi — netgi Aukščiausiame teisme. Todėl kitas vyras ar mano artimas giminaitis, pateikęs prašymą registruoti santuoką ar įsivaikinti kartu su manimi, ne tik turėtų prašyti to, ką draudžia galiojantys įstatymai, bet ir rizikuotų patirti aplinkinių patyčias, psichologinį ar ir fizinį smurtą, prarasti darbą ar dar kitokiu būdu visiškai susigriauti savo gyvenimą — vien tik dėl miglotos galimybės, kad Europos žmogaus teisių teismas po kelių metų pripažins, kad buvo diskriminuojamas! Kadangi negaliu rizikuoti sau artimų asmenų likimais — o galimai ir sveikata ar net gyvybe — tegalėjau kreiptis į teismus vienas pats. (Plačiau tai pagrindžiu 18 šio pareiškimo dalyje.)

2013 m. sausio 30 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį netenkinti mano skundo, neatsakydamas į mano argumentus. (priedas (f)) Teismas mano nuomone visiškai neatsakė į mano klausimus, praktiškai apsiribodamas vienintele nors kažkokį ryšį su mano prašymu turinčia fraze: „pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti pareiškėjo skundą neatima iš pareiškėjo galimybės ginčyti Civilinio kodekso straipsnių teisėtumą, pirmiausia kreipiantis į teismą individualioje byloje, ginčijant konkrečias veikas, atliktas skundžiamo Civilinio kodekso pagrindu, ir toje byloje prašyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CK atitikimo Konstitucijai, arba pasinaudoti kitomis įstatymo numatytomis galimybėmis kreiptis į Konstitucinį Teismą.“ (priedas (f), 5 p.) Taigi LR teismai tiesiog atsisakė įgyvendinti mano teises, nustatytas Konvencijos 8 bei 13 straipsniuose (jau nekalbant apie Konstituciją), o Vyriausiasis administracinis teismas faktiškai tenurodė, kad mano prašymas netrukdyti man realizuoti Konvencijoje įtvirtintos mano prigimtinės teisės iš viso nesvarstytinas Lietuvos Respublikos teismuose.

Kadangi daugiau nebelieka nacionalinių teisinių priemonių, su kurių pagalba galėčiau reikalauti iš Lietuvos Respublikos pripažinti savo, o kartu — ir globos namuose augančių vaikų bei kitų dėl vienos ar kitos priežasties negalinčių sukurti šeimos su kitos lyties partneriu asmenų teisę į pagarbą šeimos gyvenimui, nusprendžiau kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą (toliau — EŽTT arba Teismas). Prašau pripažinti, kad minėtieji Lietuvos Respublikos civilinio kodekso straipsniai pažeidžia mano bei kitų asmenų teises į pagarbą šeimos gyvenimui ir nediskriminavimą, o mano prašymą atmetę Lietuvos teismai pažeidė ne tik 8 bei 14, bet ir 13 Konvencijos straipsniuose įtvirtintas mano teises. Vėliau pagrįsiu savo nuomonę, kad Teismo doktrina leidžia man į jį kreiptis vien dėl mano teises pažeidžiančių įstatymų egzistavimo, bent jau šiuo konkrečiu atveju.

Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijos paprastai tiesiog ignoruoja tiek EŽTK įtvirtintas žmogaus teises, tiek konkrečius EŽTT sprendimus (kaip Paksas prieš Lietuvą atveju), tačiau palankus Teismo nutarimas suteiktų bent jau moralinę paramą žmogaus teisių gynėjams Lietuvoje. Net jei Teismas atsisakytų svarstyti mano prašymą ar jį atmestų dėl kokių nors priežasčių, stengsiuosi išnaudoti patį jo padavimo faktą ir bent jau atkreipti neabejingosios žmogaus teisėms Europos Sąjungos visuomenės dalies dėmesį į globos namuose augančių vaikų ir kitos lyties partnerio neturinčių žmonių padėtį Lietuvos Respublikoje.

4 pareiškimo puslapis

Nuorodos į Konvencijos pažeidimus ir paaiškinantys argumentai — 15. dalis

Esu įsitikinęs, kad santuokas tarp vienos lyties asmenų bei artimų giminaičių ir įvaikinimą ne sutuoktiniams draudžiantys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.7, 3.12, 3.17 ir 3.210 straipsniai bent jau kartu pažeidžia Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą kitos lyties partnerio neturinčių asmenų, o taip pat globos namuose augančių vaikų teisę į pagarbą jų šeimos gyvenimui. Taip pat manau, kad šie kodekso straipsniai pažeidžia Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintą tokių vaikų teisę naudotis savo teise į pagarbą šeimos gyvenimui nediskriminuojamiems dėl socialinės kilmės, gimimo ir kitokio statuso. Mano nuomone, šie straipsniai konkrečiai pažeidžia EŽTK 8 straipsnyje nustatytą mano teisę į pagarbą mano šeimos gyvenimui; taip pat manau, kad ši teisė, o taip pat Konvencijos 13 straipsnyje nustatyta mano teisė ginti savo EŽTK įtvirtintas teises valstybinėse institucijose buvo pažeistos Vilniaus apygardos administraciniam teismui atsisakant priimti mano prašymą (priedas c)) imtis priemonių, kad minėtųjų Civilinio kodekso straipsnių galiojimas būtų sustabdytas, ir Vyriausiajam administraciniam teismui nepatenkinant skundo dėl šios nutarties.

Mano nuomone, tiek mano, tiek kitų panašiose padėtyse esančių asmenų, tiek ypač globos namuose augančių vaikų minėtasias teises pažeidžia jau pats minėtųjų Civilinio kodekso straipsnių buvimas. Taip pat manau, kad turiu teisę ir pareigą ginti akivaizdžiai pažeidžiamas ne šeimose augančių vaikų Konvencijoje įtvirtintas teises neturėdamas jokio raštiško ar kitokio įgaliojimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.7 bei 3.12 straipsniuose įtvirtintas draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims; 3.17 straipsnis draudžia santuokas tarp artimų giminaičių, o 3.210 straipsnis neleidžia įvaikinti nesusituokusioms poroms.

3.7 Santuokos samprata

1. Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. 2. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai.


3.12 Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims

Santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.


3.17 Draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams

Draudžiama tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais.


3.210 Asmenys, turintys teisę įvaikinti

[...] 2. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. 3. Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali...

Tuo tarpu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnis įtvirtina aukštųjų susitariančių šalių pareigą gerbti asmenų šeimos gyvenimą; 13 straipsnis nustato teisę į veiksmingą Konvencijoje įtvirtintų savo teisių ir pagrindinių laisvių gynybą; pagaliau EŽTK 14 straipsnis įtvirtina žmonių (tame tarpe ir globos namuose augančių ir nesugebančių apginti savo teisių vaikų) teisę į nediskriminavimą dėl lyties, pažiūrų, socialinės kilmės, gimimo ar kitokio statuso naudojantis Konvencijoje įtvirtintomis teisėmis bei laisvėmis.

Article 8

1. Everyone has the right to respect for his private and family life, his home and his correspondence.

2. There shall be no interference by a public authority with the exercise of this right except such as is in accordance with the law and is necessary in a democratic society in the interests of national security, public safety or the economic well-being of the country, for the prevention of disorder or crime, for the protection of health or morals, or for the protection of the rights and freedoms of others.


Article 13

Everyone whose rights and freedoms as set forth in this Convention are violated shall have an effective remedy before a national authority notwithstanding that the violation has been committed by persons acting in an official capacity.


Article 14

The enjoyment of the rights and freedoms set forth in this Convention shall be secured without discrimination on any ground such as sex, race, colour, language, religion, political or other opinion, national or social origin, association with a national minority, property, birth or other status.

Aš nesuvokiu savęs kaip gėjaus ir nesu kraujomaišos įteisinimo šalininkas. Tačiau aš jau jaučiuosi senas — man 42 metai, o Lietuvos vyrai vidutiniškai gyvena apie 65 metus. Dar keli metai — ir įvaikinti man būtų nebeatsakinga. Todėl aš svarstau galimybę pasiūlyti kartu įvaikinti kitam vyrui ar savo artimam giminaičiui. Tačiau aš netgi negaliu rimtai tartis ir planuoti, kadangi šiuo metu Civilinis kodeksas draudžia įvaikinti ne sutuoktiniams bei tuoktis vienos lyties asmenims ir artimiems giminaičiams. Iš potencialaus mano partnerio ar partnerės pozicijų, rimtai svarstyti galimybę sudaryti su manimi santuoką ar įsivaikinti — kai tai draudžia Lietuvos Respublikos įstatymai — būtų paprasčiausiai absurdiška.

Mano supratimu, Konvencijos 8 straipsnis įpareigoja gerbti ne tik lytinių santykių pagrindu susiklosčiusį šeimos gyvenimą. Esu įsitikinęs, kad Europoje turėtų būti gerbiamos ir negalinčiųjų ar tiesiog nesugebančiųjų turėti savo biologinių vaikų dėl fiziologinių, etinių ar tiesiog sėkmės priežasčių asmenų teisė susikurti šeimą pagal savo ir visuomenės galimybes. Dabartinėje technologinės – socialinės visuomenės raidos stadijoje yra pakankamai prieinamų būdų padėti žmonėms turėti vaikų — tokių, kaip dirbtinis apvaisinimas ar surogantinės motinos, jau nekalbant apie galimybę įsivaikinti.

Pažymėtina, kad Lietuvoje apie 10 tūkst. vaikų auga globos namuose. Sudarant kliūtis juos įvaikinti, pažeidžiamos ir šių vaikų teisės į pagarbą jų šeimos gyvenimui. Sprendžiant pagal pranešimus žiniaspaudoje, susidaro įspūdis, kad Lietuvos Respublikos vaikų globos įstaigose yra nusistovėjusi grobstymo ir visiškos nepagarbos be šeimos likusiems vaikams kultūra. Spaudoje netrūksta buvusių vaikų namų auklėtinių pasakojimų apie ten patirtas patyčias, mušimą šepečio kotu per rankas ir kojas, laikymą persvėrus pro langą grasinant išmesti ar netgi ilgalaikį girdymą psichotropiniais vaistais. Užspausti vaikai matomai kenčia ne tik nuo psichologinio ar fizinio smurto, bet ir nuo nepritekliaus. Pavyzdžiui, neseniai iš valstybinių vaikų globos namų į ligoninę buvo atvežta vos 5 (!) kilogramus svėrusi septynmetė mergaitė. Todėl yra pagrindo teigti, kad valstybinė vaikų globos sistema nesugeba užtikrinti netgi pačių pagrindinių vaikų poreikių patenkinimo.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra susiklosčiusi tiesiog tragiška demografinė padėtis. Dėl didžiulės emigracijos (per 23 nepriklausomybės metus vien tik oficialiai Lietuvą paliko beveik 20 procentų gyventojų) moterų dabar yra apie 200 tūkst. daugiau, nei vyrų. Kadangi daugpatystė uždrausta, maždaug kas septinta moteris Lietuvos Respublikoje statistiškai pasmerkta neturėti vyriškos lyties gyvenimo partnerio. Esant tokiai demografinei padėčiai, o taip pat sunkiai ekonominei –socialinei situacijai, draudimas vienos lyties asmenims bei kartu gyvenantiems artimiems giminaičiams įvaikinti skaudžiai pažeidžia dešimčių tūkstančių tiek kitos lyties partnerio neturinčių, tačiau norinčių auginti vaikus asmenų, tiek globos namuose laikomų vaikų teises į pagarbą jų šeimos gyvenimui, įtvirtintas Konvencijos 8 straipsnyje, o taip pat EŽTK 14 straipsnyje nustatytą vaikų bei savo vaikų nesugebančių turėti asmenų teisę nebūti diskriminuojamiems dėl pažiūrų, socialinės padėties, gimimo ar kitokio statuso. Kiek suprantu, EŽTT yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarbos nusipelno ne tik santuokose gimusių ir su įteisintais biologiniais tėvais gyvenančių vaikų teisės. Pavyzdžiui:

Again, the interest of an "illegitimate" child in having such a bond established is no less than that of a "legitimate" child. (Marckx v. Belgium, App. 6833/74, Judgment of 13 June, 1979.)

Kaip pažymėjo EŽTT, teisė į tėvų bendravimo su vaikais suteikiamą pasitenkinimą yra svarbi Konvencijos 8 straipsnyje garantuotos teisės į pagarbą šeimos gyvenimui dalis.

The Court recalls that the mutual enjoyment by parent and child of each other’s company constitutes a fundamental element of family life and that domestic measures hindering such enjoyment amount to an interference with the right protected by Article 8 (art. 8) (see, amongst others, the McMichael v. the United Kingdom judgment of 24 February 1995, Series A no. 307-B, p. 55, para. 86). The impugned measures, as was not disputed, evidently amounted to interferences with the applicant’s right to respect for her family life as guaranteed by paragraph 1 of Article 8 of the Convention (art. 8-1). Suchinterference constitutes a violation of this Article (art. 8) unless it is "in accordance with the law", pursues an aim or aims that are legitimate under paragraph 2 of Article 8 (art. 8-2) and can be regarded as "necessary in a democratic society". (Johansen v. Norway, App. 17383/90, Judgment of 7 August, 1996.)

Esu įsitikinęs, kad nė vienas iš globos namuose augančių vaikų ir kitos lyties partnerio neturinčių asmenų teisės į pagarbą šeimos gyvenimui dabartinių apribojimų Lietuvos Respublikoje realistiškų pateisinimų nepatenka tarp išvardintųjų EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje. Visiškai atvirkščiai — akivaizdžiai dideliu mastu kenkiama tiek valstybės saugumui, tiek ekonominei gerovei, tiek gyventojų sveikatai ir dorovei. Noriu pastebėti, kad byloje Marckx v. Belgium EŽTT priskyrė aukštosioms susitariančioms šalims netgi pozityvią pareigą rūpintis šeimos gyvenimu.

By proclaiming in paragraph 1 the right to respect for family life, Article 8 (art. 8-1) signifies firstly that the State cannot interfere with the exercise of that right otherwise than in accordance with the strict conditions set out in paragraph 2 (art. 8-2). As the Court stated in the "Belgian Linguistic" case, the object of the Article is "essentially" that of protecting the individual against arbitrary interference by the public authorities (judgment of 23 July 1968, Series A no. 6, p. 33, para. 7). Nevertheless it does not merely compel the State to abstain from such interference: in addition to this primarily negative undertaking, there may be positive obligations inherent in an effective "respect" for family life.

Kiek suprantu, Teismas suformavo teisinę doktriną, jog Konvenciją pasirašiusios valstybės privalo pritaikyti savo teisę prie besikeičiančios socialinės realybės, kad teisinės tradicijos negali tarnauti pretekstu naujai atsirandančioms šeimos gyvenimo formoms uždrausti, ypač jei tos formos jau įteisintos kitose Konvenciją pasirašiusiose šalyse. Todėl manau, kad tai, jog vienos lyties asmenų teisės į santuoką ir įvaikinimą pripažįstamos vis didesniame skaičiuje Europos šalių, suteikia man ir visiems panašioje padėtyje esantiems lietuviams dar didesnį pagrindą reikalauti, kad ir mums būtų pripažintos tokios pačios teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, kokiomis naudojasi (pavyzdžiui) švedai ar ispanai.

Noriu pastebėti, kad santuoka (Lietuvos Respublikoje kol kas nėra partnerystės statusą reguliuojančių teisės aktų) faktiškai yra vienintelis būdas gauti valstybės pagalbą šeimos gyvenimui bendrai gyvenantiems vienos lyties asmenims. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme bendrai gyvenantys vienos lyties asmenys iš viso nelaikomi „bendrai gyvenančiais asmenimis“.

Bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų...

Taigi vienos lyties asmenys negali pasinaudoti jiems matomai priklausančia parama šeimos gyvenimui (valstybei vykdant savo „pozityvias pareigas“ pagal EŽTT doktriną), nes jiems Lietuvos Respublikoje nepripažįstama teisė naudotis bendrai gyvenančių asmenų statuso teikiamais privalumais, nesudarius santuokos, o sudaryti santuoką taip pat draudžiama. Akivaizdu, kad rimtai pažeidžiamos Konvencijos 8 ir 14 straipsnyje įtvirtintos teisės tų asmenų, kurie nesugeba, nenori ar negali susirasti kitos lyties partnerio — tiek mano, tiek ypač tų 200 tūkst. lietuvių moterų, kurios statistiškai yra pasmerktos neturėti vyro.



Todėl esu įsitikinęs, kad:

1) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.7, 3.12, 3.17 bei 3.210 straipsniai pažeidžia EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintą globos namuose augančių vaikų teisę į jų šeimos gyvenimo gerbimą bei 14 straipsnyje nustatytą jų teisę nebūti diskriminuojamiems naudojantis teise į pagarbą šeimos gyvenimui dėl socialinės kilmės, gimimo ar kitokio statuso — sudarydami nepateisinamas Konvencijos leistinais tikslais kliūtis jų įvaikinimui kitokiose, nei pripažįstamos „tradicinėmis“, šeimose. Prašau pripažinti, kad kaip Lietuvos Respublikos pilietis turiu teisę prašyti Teismo ginti valstybiniuose globos namuose augančių vaikų teises, nors ir neturiu tam jokio įgaliojimo.

2) LR CK 3.7, 3.12, 3.17 bei 3.210 straipsniai pažeidžia EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintą kitos lyties partnerio neturinčių asmenų teisę į pagarbą jų šeimos gyvenimui, kaip sudarantys šio Konvencijos straipsnio 2 dalyje nustatytomis priežastimis nepateisinamas kliūtis tokiems asmenims tvarkytis savo šeimos gyvenimą ir džiaugtis juo pagal savo ir visuomenės galimybes. Taip pat šie straipsniai pažeidžia jų Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintą teisę nebūti diskriminuojamiems naudojantis teise į pagarbą šeimos gyvenimui dėl lyties, pažiūrų, socialinės kilmės, gimimo ar kitokio statuso — kas ypač akivaizdu netgi be potencialaus vyro statistiškai liekančių moterų atveju.

3) LR CK 3.7, 3.12, 3.17 bei 3.210 straipsniai pažeidžia mano Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į mano šeimos gyvenimo gerbimą ir kad, atsižvelgiant į EŽTT precedentus panašiais atvejais, tokiais, kaip bylose Dudgeon prieš Jungtinę Karalystę, Norris prieš Airiją ar Modinos prieš Kiprą, jau mano teises pažeidžiančių įstatymų buvimas kaip toks suteikia man teisę kreiptis į Teismą prašant tai pripažinti.

4) Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti mano prašymą (priedai (c) ir (d)), bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atmesdamas mano skundą (priedai (e) ir (f)), pažeidė tiek Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą mano teisę į pagarbą mano šeimos gyvenimui, tiek EŽTK 13 straipsnyje nustatytą mano, kaip asmens, kurio Konvencijoje nustatytos teisės buvo pažeistos, teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba Lietuvos Respublikos valstybiniuose organuose.

5 pareiškimo puslapis

Ar yra (buvo) kokia nors kita skundo pateikimo ar teisinės gynybos galimybė, kurios neišnaudojote? Jei taip, paaiškinkite, kodėl to nepadarėte — 18. dalis

Mano nuomone, išnaudojau visas skundo pateikimo ir teisinės gynybos priemones. Kiek suprantu, man gali būti priekaištaujama dėl trijų mano veiksmų aspektų: dėl skundo surašymo formos, dėl teismo pasirinkimo ir dėl to, kad ne skundžiau konkretų valstybės administravimo įstaigos įvykdytą mano teisių pažeidimą (atsisakymą registruoti santuoką, įvaikinti ar pan.), o prašiau sustabdyti mano teises suvaržančių Civilinio kodekso straipsnių galiojimą.

Galimi priekaištai, kad neteisingai nurodžiau atsakovą — Lietuvos Respublikos Seimą — mano nuomone būtų be pagrindo, kadangi Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje yra numatyta galimybė teismui pačiam pakeisti atsakovą, jei jis jo nuomone parinktas netinkamai.

Panašiai yra ir su klausimo dėl teismo pasirinkimo — jei teismas būtų nusprendęs, kad mano prašymas svarstytinas bendrosios kompetencijos teisme, jis privalėjo prašymą perduoti jo nuomone tinkamam teismui, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje. Nė vienas iš administracinių teismų, į kuriuos kreipiausi, to nepadarė. Konkrečiai prašiau Vyriausiojo administracinio teismo:

Jei Teismas nuspręstų, kad mano prašymas neteismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašau perduoti mano prašymą tam teismui, kurio kompetencijai jis (ar bent su mano asmeninėmis teisėmis susijusi prašymo dalis) priskirtinas arba bent jau nurodyti tokį Lietuvos teismą;

Į tai teismas faktiškai teatsakė, kad galėčiau — „ginčyti Civilinio kodekso straipsnių teisėtumą, pirmiausiai kreipiantis į teismą individualioje byloje, ginčijant konkrečias veikas, atliktas skundžiamo Civilinio kodekso pagrindu, ir toje byloje prašyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CK atitikimo Konstitucijai arba pasinaudoti kitomis įstatymo numatytomis galimybėmis kreiptis į Konstitucinį Teismą.“ Nors Vyriausiasis administracinis teismas aiškiai neatsakė į mano konkrečius klausimus, negaliu interpretuoti jo nutarties kitaip, kaip galutinį ir neginčijamą nutarimą, jog daugiau nieko negaliu padaryti ginčydamas patį įstatymo egzistavimą. Aš nesu teisininkas, tačiau kiek suprantu Lietuvos Respublikos teisę — teismai privalo nurodyti, kokiems aukštesniems teismams Lietuvoje galima skųsti jų nutartis — neatsakymas į mano prašymą nurodyti, kaip dar mano pasirinktu būdu galėčiau ginti EŽTK 8 ir 13 straipsnyje įtvirtintas savo teises Lietuvos teismuose, reiškia, kad šiuo klausimu negaliu teikti ir kasacinio skundo Aukščiausiajam teismui. Be kita ko, Aukščiausiasis teismas nepriima kasacinių skundų, surašytų asmenų be teisinio išsilavinimo.


Dėl dabartinės pasibaisėtinos žmogaus teisių padėties Lietuvos Respublikoje neturiu realios galimybės kreiptis su prašymu įregistruoti santuoką ar įvaikinti su tos pačios lyties asmeniu ar artimu giminaičiu ir todėl tegaliu prašyti panaikinti pačius mano teises pažeidžiančius įstatymus

Taigi Lietuvos teismai atmetė mano prašymą faktiškai remdamiesi vieninteliu argumentu: todėl, kad prašiau teismų panaikinti mano teises neteisėtai apribojančius Civilinio kodekso straipsnius — o jų nuomone tegalėjau skųsti valstybinės įstaigos atsisakymą registruoti santuoką ar įsivaikinti su kitu vyru ar artimu giminaičiu. Tačiau aš abejose savo paraiškose teismams (priedai (d) ir( f)) nurodžiau, kodėl dabartinėmis sąlygomis negaliu kreiptis dėl santuokos registravimo ar įvaikinimo. Mano nuomone, Lietuvos teismai nepagrįstai neatsižvelgė į mano argumentus.

Nėra reikalo įrodinėti, kad įvaikinimas nėra paprastas veiksmas. Norint įsivaikinti, visų pirma reikia sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas. Reikia turėti pakankamo dydžio ir patogumo būstą, pastovias pajamas, o taip pat laiko, kurį būtų galima skirti vaiko priežiūrai ir auklėjimui. Aš viso to neturiu, mano potencialūs partneriai taip pat — Lietuva nėra turtinga šalis. Norėdami įsivaikinti, turėtume susirasti atitinkamus darbus, įsigyti atitinkamą būstą. Manau, kad vien tam prireiktų bent jau metų. Todėl būtų absurdiška deramai ruoštis įsivaikinimui, kai Lietuvos įstatymai tai mums kategoriškai draudžia. Nors mūsų teisę į pagarbą šeimos gyvenimui formaliai ir gina tiek Konstitucija, tiek Konvencija, Lietuvos teismai paprastai jomis nesivadovauja nagrinėdami paprastų žmonių paraiškas (teismais nepasitiki apie 70 procentų lietuvių). Kadangi ir EŽTT vis dėlto nėra ketvirtoji instancija, akivaizdu, kad dabartinėje situacijoje galėtume tiktai blefuoti — prašyti leidimo įsivaikinti nebūdami tam tinkamai pasiruošę arba reikalauti registruoti santuoką, nors tai iš principo nėra mūsų tikslas. Tačiau ir tai būtų per daug rizikinga mano potencialiam partneriui dėl Lietuvoje viešpataujančios homofobijos.

Visų pirma, noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Respublika faktiškai nėra demokratinė valstybė. Rinkimai čia akivaizdžiai nėra nei laisvi, nei lygūs, nei teisingi (teisėti), o piliečiai neturi teisinių galimybių ginčyti jų rezultatus teismuose. Akivaizdu, kad Lietuvos teisėje ir teismų praktikoje įsišaknijusi gili panieka EŽTK įtvirtintoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Pavyzdžiui, LR baudžiamojo proceso kodekso 188 straipsnis įtvirtina tyrimo organų teisę nesilaikyti nekaltumo prezumpcijos apklausos metu, tyčiotis iš įtariamųjų bei juos psichologiškai gniuždyti; Baudžiamojo kodekso 51 straipsnis įtvirtina diskriminaciją dėl kalbos; Lietuvos teismai nuteisinėja už „genocidą“ asmenis, kurie daugiau, kaip prieš 50 metų padėjo tuometinės Tarybų Sąjungos organams likviduoti ginkluotus būrius vadinamojo pokario „Pasipriešinimo“, kurio dalyviai neretai dalyvaudavo beginklių civilių ir jų šeimų žudynėse bei kitokiuose nusikaltimuose prieš žmogiškumą.

Lietuvos Respublikoje įsišaknijusi gili tradicija tyčiojimosi iš nesilaikančiųjų Lietuvos katalikų bažnyčios deklaruojamos etikos. Katalikų šventikai yra daug kartų viešai žeminę homoseksualius asmenis, panašiai, kaip ir abortus pasidariusias moteris ar išpažįstančiuosius kitus tikėjimus bei religijas. Praktiškai Lietuvos teisėsauga nekreipia dėmesio net ir į akivaizdžiausias Katalikų bažnyčios atstovų arba ir katalikais save identifikuojančių grupių nusikalstamas veikas. Nors Lietuvos policija, akivaizdžiai ignoruodama Konvencijos 10 straipsnį, persekioja prieš Vyriausybę ir jos politiką taikiai protestuojančius piliečius, policijos pareigūnai nesikiša, kai karingų katalikų grupės terorizuoja kitokių pažiūrų žmones ar netgi naudoja prieš juos smurtą.

Kadangi tikima, jog Katalikų bažnyčios parama turi lemiamą įtaką rinkimų rezultatams, daugelis Lietuvos politikų demonstruoja savo pasiruošimą paminti žmogaus teises bei pagrindines laisves, jei taip pageidauja Katalikų bažnyčia. Faktiškai visos Lietuvos politinės partijos deklaruoja savo ištikimybę „krikščioniškai moralei“, ir akivaizdu, kad tai tėra netiesioginis jų lojalumo Lietuvos katalikų bažnyčios vadovams patvirtinimas. Todėl, nors formaliai ir draudžiama diskriminuoti dėl lytinės orientacijos ar raginti fiziškai susidoroti su homoseksualiais asmenimis, realiai neapykanta gėjams yra kurstoma visais įmanomais kanalais. Pažymėtina, kad homoseksualumo demonizavimas gyvybiškai svarbus Katalikų bažnyčiai. Kaip akivaizdžiai patvirtina milžiniško masto lytinio vaikų išnaudojimo praktikų paviešinimas JAV ir Vakarų Europoje, gėjiškų polinkių katalikai berniukai skatinami gėdytis savo homoseksualumo, jį slėpti — atsiskleidžiant tik išpažinties metu ir tik kulto tarnautojams. Jau ankstyvoje paauglystėje įprasdami patenkinti savo lytinius poreikius tik su šventikais, berniukai priverčiami susieti savo likimus su Katalikų bažnyčia, patys tapti šventikais ar vienuoliais. Daugelyje katalikiškų bendruomenių gėjams faktiškai nepaliekama kito pasirinkimo. Atsisakydama viešai smerkti vyrų homoseksualumą, Katalikų bažnyčia atvertų jauniesiems gėjams alternatyvas bažnytinei karjerai — ir todėl tokiu atveju akivaizdžiai turėtų arba atsisakyti katalikų šventikų celibato doktrinos, arba susitaikyti su drastišku savo kulto tarnautojų skaičiaus mažėjimu.

Todėl Lietuvos katalikų bažnyčia nenustoja viešai smerkti homoseksualumo, o Seimas, Vyriausybė bei teismai daro viską, kad palaikytų dabartinę homofobijos atmosferą. Konkrečiai, prieš kelis metus du Seimo nariai bandė fiziškai susidoroti su taikia homoseksualų demonstracija, smurtavo prieš juos bandžiusius sustabdyti policininkus. Tačiau jie nebuvo nubausti netgi už pasipriešinimą gėjus ir lesbietes gynusiems pareigūnams. Vienas iš jų, Petras Gražulis, dabar yra Seimo etikos ir procedūrų komisijos narys. Smurtas prieš gėjus Lietuvoje tapo pripažintu būdu padaryti politinę karjerą; homoseksualų persekiojimas buvo pripažintas legitimia rinkimų programa 2012 m. rudenį vykusių Seimo rinkimų metu.

Iš kitos pusės, dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš prezidento rinkimus pareiškė, kad nėra lesbietė. Nors asmeniškai nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų tuo patikėjęs, pats tokio pareiškimo faktas demonstruoja, kad homoseksualumas Lietuvos Respublikoje laikomas nepadoriu, smerktinu ir slėptinu. Pažymėtina, kad net Lietuvos žiniaspaudai paskelbus apie mano skundą Vyriausiajam administraciniam teismui, netgi Lietuvos homoseksualų lygos vadovas viešai pareiškinėjo siekiąs viso labo partnerystės tarp gėjų bei lesbiečių įteisinimo. Žiniasklaidoje mačiau ir nedaugelio homoseksualiais viešai save deklaravusių ar bent tokiais laikomų Lietuvos visuomenės veikėjų viešų pareiškimų, kad jie smerkia siekį leisti įsivaikinti vienos lyties poroms.

Viso to pasekmėje dauguma Lietuvos homoseksualų bijo viešai atskleisti savo lytinę orientaciją. Homoseksualumas suvokiamas kaip kažkas gėdingo daugelyje subkultūrų, jo pripažinimas iššaukia socialinį pasmerkimą, izoliavimą nuo bendruomenės. Netgi įtarimas apie asmens homoseksualumą gali sugriauti jo karjerą, priversti nutraukti socialinius ryšius, pasmerkti vienatvei ar netgi savižudybei. 2012 m. lapkritį Šilalės rajone vėl drauge pasikorė du vienos lyties paaugliai — šį kartą mergaitės. Jei suaugę dar gali pabėgti emigruodami, savižudybė gali pasirodyti patraukliausia išeitimi apsiginti nepajėgiančiam nepilnamečiui.

Todėl kitas vyras ar mano artimas giminaitis, nuspręsdama(s) kartu su manimi kreiptis su prašymu registruoti santuoką arba įvaikinti, rimtai rizikuotų sugriauti savo socialinį ar ir asmeninį gyvenimą. Nors toks asmuo greičiausiai netgi nebūtų homoseksualus, mes neabejotinai būtume paskelbti gėjais. Nors aš savęs nesuvokiu gėjumi, dabar daugelio esu tokiu laikomas, kadangi apie mano kreipimąsi į teismus informavusi LNK televizija melagingai paskelbė, kad aš siekiu įteisinti būtent „homoseksualių asmenų santuokas“, taigi ginu būtent gėjų teises — ir iki šiol atsisakė tai paneigti. Lietuvos žiniaspauda yra įpratusi nebaudžiama begėdiškai iškraipyti informaciją ir faktiškai be jokių neigiamų sau pasekmių šmeižti neišgalinčius pasisamdyti gero advokato lietuvius. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos televizijos būtų tiesiogiai ar netiesiogiai paskelbusios mus gėjais, tad mano potencialus partneris būtų susidūręs su visu tuo, kas gresia gėjams Lietuvoje. Aš pats nebijau būti vadinamas gėjumi, nematau tame nieko gėdingo, tačiau jokiu būdu nenorėčiau, kad man artimas žmogus rizikuotų susigriauti sau gyvenimą. Manęs nejaudina mano patiriami grasinimai bei patyčios, tačiau kitą, nepratusį prie viešumos žmogų tai galėtų įstumti į gilią depresiją.

Dabartinis Civilinis kodeksas draudžia vienos lyties ir artimų giminaičių santuokas, taigi kreipimasis su tokiu prašymu aiškiai būtų pasmerktas Lietuvos teismuose. Viešą panieką homoseksualams ir patyčias iš jų faktiškai įteisino Lietuvos aukščiausiasis teismas, 2012 m. gruodžio mėn. išteisinęs iš gėjų išsityčiojusį ir juos į psichiatrinę ligoninę uždaryti raginusį asmenį. Teismas mano nuomone ciniškai pažemino gėjus, faktiškai teigdamas, kad jie, siekdami savo teisių pripažinimo, pažeidžia jų nemėgstančiųjų ir nepritariančiųjų jų pažiūroms daugumos teises. Praktiškai teisėjai pasmerkė gėjus už tai, kad šie, nors ir būdami mažuma Lietuvos Respublikoje, erzina daugumą viešai skelbdami savo kitokį požiūrį į šeimą. Teisėjai pabrėžė: „Didžioji Lietuvos Respublikos visuomenės dalis itin vertina tradicinės šeimos vertybes,“ — tarsi gėjų šeimos iš viso nebūtų šeimos. Mano nuomone, minėtąja nutartimi Lietuvos aukščiausiasis teismas žiauriai išsityčiojo iš homoseksualių asmenų, įžūliai ignoruodamas Konvencijos bent jau 10 ir 14 straipsnius, garantuojančius visiems Lietuvos žmonėms teisę išreikšti savo net ir daugumos požiūrio neatitinkančias pažiūras ir neleidžiančius dėl to diskriminuoti dėl pažiūrų, gimimo ar kitokio statuso. Bet kokiu atveju, Aukščiausiasis teismas įteisino gėjų vadinimą „iškrypėliais“ ir „pasileidėliais“, dar kartą pademonstruodamas Lietuvos valdžios institucijų tikrąjį požiūrį į juos.

Nėra pagrindo vadinti Lietuvos Respubliką teisine valstybe, nes akivaizdu, kad jos teisėsauga negerbia Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. Todėl būtų kvaila tikėtis, kad, svarstydami mano ir mano potencialaus partnerio prašymą, Lietuvos teismai vadovautųsi EŽTK ar LR konstitucija, beje, formaliai žadančia kur kas daugiau su šeimos gyvenimu susijusių teisių. Noriu pastebėti, kad nors pagal apklausų duomenis Lietuvos teismais pasitiki net apie 16 procentų lietuvių, nei aš, nei mano potencialūs partneriai nesame optimistai Lietuvos teisėsaugos atžvilgiu.

Todėl padavęs kartu su manimi prašymą registruoti santuoką ar leisti įsivaikinti vyras ar artimas mano giminaitis greičiausiai aukotų savo socialinį gyvenimą vien dėl miglotos galimybės kada nors kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą. Noriu pastebėti, kad net santykinai paprastos bylos Lietuvos teismuose tęsiasi metų metus, o Lietuvos Respublikos institucijos gali tiesiog šaltakraujiškai ignoruoti EŽTT sprendimus — kaip kad byloje Paksas prieš Lietuvą — o Teismo priteisiamos kompensacijos dažniausiai yra akivaizdžiai nepakankamos kompensuoti už sugriautą žmogaus gyvenimą.

Taigi realiai aš negalėjau kreiptis su konkrečiu prašymu įgyvendinti mano pažeidžiamas teises, kadangi negaliu vienas nei prašyti įregistruoti santuokos, nei įvaikinti (nesijaučiu pajėgus auginti vaiką vienas), o dėl dabartinės homoseksualų padėties Lietuvos Respublikoje mano potencialus partneris būtų rizikavęs sugriauti savo gyvenimą. Mano nuomone, iš mano pusės būtų buvę negarbinga netgi siūlyti tokiam žmogui kreiptis kartu su manimi.

Lietuvos teismai ignoravo visus mano argumentus dėl faktinio galimybės kreiptis su konkrečiu prašymu registruoti santuoką ar įvaikinti kartu su kitu vyru ar artimu giminaičiu nebuvimo. Tačiau EŽTT doktrina įgalina mane kreiptis į jį vien dėl mano Konvencijoje įtvirtintas teises pažeidžiančių įstatymų egzistavimo. Bylose Norris prieš Airiją bei Modinos prieš Kiprą Europos žmogaus teisių teismas yra pripažinęs, kad pats nelegalaus draudimo buvimas gali pastoviai ir tiesiogiai pažeisti Konvencijoje garantuojamas teises.

On the specific issue of proportionality, the Court is of the opinion that "such justifications as there are for retaining the law in force unamended are outweighed by the detrimental effects which the very existence of the legislative provisions in question can have on the life of a person of homosexual orientation like the applicant. (Norris v. Ireland, app. no. 10581/83)

Against this background, the Court considers that the existence of the prohibition continuously and directly affects the applicant’s private life. (Modinos v. Cyprus app. no. 15070/89)

Mano nuomone, šiais savo pasisakymais Teismas įtvirtino teisminį precedentą, leidžiantį man teigti, kad pats Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ar pagrindines laisves pažeidžiančių įstatymų buvimas gali suteikti pagrindą kreiptis į EŽTT su prašymu šias teises ar laisves ginti. Minėtaisiais aukščiau atvejais būtų buvę žema reikalauti, kad gėjai kreiptųsi į vietines valdžios institucijas su prašymu išduoti leidimą tuometinių Airijos ar Kipro įstatymų draustiems homoseksualiems santykiams, o po to per visus teismus skųstų atsisakymą tokį leidimą išduoti.

Mano atveju, su manimi kreipęsis žmogus būtų rizikavęs sugriauti savo karjerą, socialinį, o gal ir asmeninį gyvenimą, patirti psichologinį ar ir fizinį smurtą. Todėl manau, kad vien tik vienos lyties asmenų bei artimų giminaičių santuokas bei įvaikinimą ne sutuoktiniams draudžiančių Civilinio kodekso straipsnių egzistavimas suteikia man pakankamą pagrindą kreiptis į Teismą prašant ginti šių straipsnių pažeidžiamas mano teises. Jei homoseksualiems asmenims nėra būtina skųsti konkretų valdžios institucijų draudimą turėti lytinių santykių tam, kad jie galėtų kreiptis į Teismą su prašymu pripažinti, kad homoseksualius santykius draudžiantys įstatymai pažeidžia Konvenciją, tai ir man nėra būtini panašūs žeminantys formalumai.

Taigi manau, kad išnaudojau visas realias teisines priemones Lietuvos Respublikoje. Esu įsitikinęs, kad negaliu būti verčiamas statyti į pavojų savo artimų žmonių gyvenimus tam, kad galėčiau teisme ginti Konvencijoje įtvirtintas savo teises ir pagrindines laisves.

6 pareiškimo puslapis

7 pareiškimo puslapis

8 pareiškimo puslapis

Ką apie tai galvojate?


Įveskite paskutinius du skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

K.Uršius    Sėkmės, nors beje - kas šiuo atveju būtų sėkmė?    daugiau

Neteisingas viešpatavimas negali būti amžinas.

Seneka

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2017