Counter-Propaganda.com

Vakarai pratęsė Mahometo Atos misiją paversdami rugsėjo 11 džihado triumfu

2006 01 17

pabaiga, pradžia

Po rugsėjo 11 Bušo vadovaujami Vakarai patys įgyvendino teroristų tikslus: išpūtė atakos svarbą, įbaugino vakariečius, įteigė musulmonams, kad jie yra jėga, išreklamavo Al Kaedą bei susikompromitavo patys.

2001 m. rugsėjo 11 tapo radikaliųjų musulmonų pergale, tačiau tai nepasikartojo Beslane

Rugsėjo 11-osios teroristai galėjo mirti ramūs dėl ateities, jų misiją pratęsė patsai JAV prezidentas Bušas
Bušas

Kaip buvo parodyta praeitame straipsnyje, Pasaulio prekybos centro sugriovimas peraugo į didelę islamo pergalę prieš Vakarus. Tačiau nieko panašaus neatsitiko antrojo pagal dydį teroristų išpuolio – Beslano mokyklos užgrobimo Rusijoje – atveju.

2004 m. rugsėjo 1-ąją trisdešimt keli musulmonų ekstremistai paėmė įkaitais maždaug 1200 vienos Beslano (Rusijos miestelio Šiaurės Osetijoje) mokyklos mokinių, jų tėvų ir mokytojų, susirinkusių pažymėti mokslo metų pradžios. Po trijų dienų prasidėjusio susišaudymo metu žuvo daugiau nei trys šimtai žmonių, kurių didesnę dalį sudarė vaikai.

Beslano išpuolis irgi pareikalavo labai daug žmonių aukų, jame dalyvavo daugiau teroristų nei rugsėjo 11-ąją JAV, tiek daug žmonių žuvo matomai visų pirma dėl Rusijos kovos su terorizmu padalinių kaltės, pagaliau, Beslane, skirtingai nuo JAV, buvo siekiama konkretaus politinio tikslo (Čečėnijos nepriklausomybės), ir vis dėlto šis išpuolis nieko iš esmės nepakeitė nei pasaulyje, nei Rusijoje.

Putinas nepuolė vaizduoti Beslano tragedijos kaip pasaulinės reikšmės įvykio. Rusijos vyriausybė padarė viską, kad būtų nutylėta politinė Beslano išpuolio potekstė, ir dabar pasaulis jau baigia jį užmiršti.

Po Pasaulio prekybos centro išsprogdinimo Vakarai (visų pirma, JAV) pasielgė visiškai atvirkščiai. Jie patys sureikšmino rugsėjo 11-osios įvykius ir visomis įmanomomis priemonėmis juos išreklamavo visame pasaulyje.

Mahometas Ata ir jo komanda vieni nebūtų sugebėję įveikti visų Vakarų

Rugsėjo 11-osios išpuolis tapo viena didžiausių radikalaus islamo pergalių prieš Vakarus ne vien tik Mahometo Atos ir jo bendražygių pasiaukojimo dėka. Jo sėkmę nulėmė stebinanti JAV ir jų sąjungininkų (ypač Britanijos) reakcija.

Palyginus su JAV ir visų Vakarų žmonių žudymo tradicijomis, Pasaulio prekybos centro išsprogdinimas tebuvo smulkus epizodas pasaulinėje smurto istorijoje. Žuvusiųjų tebuvo keli tūkstančiai – labai nedaug, palyginus su tuo, kiek dabar kiekvienais metas nužudo JAV karinės pajėgos bei specialiosios tarnybos.

Kad ir kokie narsūs buvo Mahometas Ata ir jo bendražygiai, akivaizdu, kad vieni patys (tegul ir su viso pasaulio musulmonų moraline ir teroristine parama) negalėjo taip išgąsdinti viso Vakarų pasaulio.

Jų sėkmės priežasties reikėtų ieškoti kitur.

Bušo vyriausybė suteikė rugsėjo 11-ajai statusą rimtos pergalės prieš JAV ir visus Vakarus

Radikalieji musulmonai ne kartą atakavo JAV karinius ir politinius objektus, tokius kaip karinės bazės, laivai, ambasados ir pan. Tačiau, išskyrus Irano įkaitų krizę, tai buvo suvokiama kaip smulkaus masto išpuoliai, ne tiek prieš JAV kaip valstybę, kiek prieš atskirus piliečius, objektus, karinius dalinius ir pan.

Tas pats galėjo atsitikti ir su rugsėjo 11-osios ataka, tačiau būtent JAV prezidentas Bušas, o po to – ir visa vakarietiškoji žiniasklaida bei propaganda pavaizdavo ją kaip rimtą smūgį JAV ir visiems Vakarams, pasaulinės reikšmės įvykį, turėjusį pakeisti istorijos eigą.

Dabar mes žinome, kad Bušas jau seniai planavo okupuoti Iraką ir užgrobti vienus didžiausių pasaulyje naftos išteklių. Išpūsdamas Pasaulio prekybos centro sugriovimo svarbą, jisai susikūrė pateisinimą būsimoms nepriklausomų valstybių okupacijoms.

Tačiau besivaikydama asmeninių tikslų, JAV vyriausybė ne tik pripažino, bet ir įteigė bei visomis įmanomomis priemonėmis išreklamavo visam pasauliui, kad viso labo devyniolika ryžtingų musulmonų sudavė rimtą smūgį iki dantų ginkluotoms JAV ir visai Vakarų civilizacijai.

Patys vakariečiai susikūrė isteriškos islamo baimės atmosferą

Po lemtingosios rugsėjo 11-osios žiniasklaidą ilgam laikui užtvindė į Niujorko bokštus-dvynius įsirėžiančių lėktuvų, rūkstančių griuvėsių ir iš baimės apkvaitusių amerikiečių vaizdai.

Bušo administracija visaip stengėsi palaikyti tokias žiniasklaidos nuotaikas, ir terorizmo baimė greitai tapo vienu svarbiausių amerikiečių visuomeninio gyvenimo principų. JAV vyriausybė visomis įmanomomis priemonėmis neleido užgesti masinei isterijai, organizuodama specialius dalinius kovai su cheminėmis atakomis ar pan. ir, žinoma, transliuodama jų pratybas per televiziją, be perstojo skelbdama ypatingos parengties padėtis ir t.t.

Galų gale, padedant viso pasaulio žiniasklaidai, isterizavusiai rugsėjo 11-osios įvykius (kaip ir kiekvieną kitą įvykį, pareikalavusį amerikiečių (ne kokių nors musulmonų) gyvybių), anglosaksiškų šalių vyriausybės kartu su Europos Sąjunga sukūrė visus Vakarus apėmusią terorizmo paranoją.

Nesibaigiantys vieši Bušo pareiškimai pavertė terorizmo baimę kiekvieno amerikiečio kasdienybe, ir JAV visuomenė pasinėrė į isteriją, kuri labai priminė priešholokaustinį vokiečių antisemitizmą ar makartistinį JAV antikomunizmą.

Vėlgi, Bušui reikėjo taip įbauginti savo tautiečius, kad šie pritartų jo planuotai Irako okupacijai. Šia prasme terorizmo paranojos kūrimas pilnai pasiteisino, tačiau baimė juk buvo vienas iš pagrindinių tikslų, kurių siekė Mahometas Ata ir jo bendražygiai. Pats žodis „terorizmas“ yra kilęs iš anglų kalbos žodžio „terror“ (paniška baimė), jis reiškia kovos būdą siekiant ne sunaikinti, o įbauginti priešą psichologiškai ir taip priversti jį elgtis norimu būdu. Įbauginti savo priešus – daugiausia, apie ką galėjo realistiškai svajoti rugsėjo 11-osios teroristai.

Taigi Bušo vadovaujami Vakarai patys padarė viską, kad būtų pasiektas svarbiausias teroristų tikslas – baimė, kurios įtakoje JAV užmiršo racionalų mąstymą ir politiką, o radikalusis islamas pasijuto pasaulinio masto jėga.

Baimė išprovokavo musulmonus kovoti prieš Vakarus

Dabar mažai kas beprisimena 1967 m. Šešių dienų karą ar 1973 m. Spalio karą, kurių metu Izraelis sutriuškino jungtines arabų valstybių pajėgas. Galbūt daugumai vakariečių dabar tai atrodo natūralu, tačiau milijonams musulmonų tai buvo ne tik nacionalinės tragedijos, bet ir karčios istorinės pamokos.

Pralaimėti karai prieš Izraelį ilgiems metams atšaldė islamo pasaulio ryžtą kovoti su Vakarais karinėmis priemonėmis. Sumaniai išnaudodamos daugumą musulmonų apėmusią depresiją, JAV sugebėjo atvesti į valdžią sau visiškai paklusnias vyriausybes svarbiausiose islamiškose šalyse (Iranas – viena iš nedaugelio išimčių).

Triuškinančių pralaimėjimų prisiminimai persekiojo musulmonus daugelį dešimtmečių, ir tik keletas fanatikų (kaip, pavyzdžiui, Osama bin Ladenas ar mula Omaras) vis dar mėgino pakelti islamą į šventąjį karą prieš krikščionis ir visą Vakarų kultūrą.

Būtent Bušo administracija apvertė psichologinę situaciją islamo ekstremistų naudai. Visaip kurstydama terorizmo baimę, ji parodė islamiškajam pasauliui, kad viso labo devyniolika peiliais popieriui pjaustyti apsiginklavusių musulmonų gali priversti sudrebėti visą vakarietiškąją civilizaciją.

Dabar kiekvienas musulmonas-radikalas, nusprendęs paskirti savo gyvenimą kovai prieš Vakarus, žino, kad jo pasiaukojimas nenueis veltui.

Be perstojo postringaudami iš televizoriaus ekrano apie „pasaulinį terorizmą“, Bušas ir panašūs veikėjai sugebėjo įtikinti islamo pasaulį, kad galingieji Vakarai be proto bijo saujelės ekstremistų, pasislėpusių Afganistano kalnuose.

Be abejonės, tai įkvėpė musulmonus ir pastūmėjo juos į naują džihadą prieš JAV, Izraelį ir visus Vakarus. Juk niekas taip neįkvepia, kaip priešo demonstruojama baimė.

Mirdami vardan savo tikėjimo, Mahometas Ata ir jo bendražygiai greičiausiai tikėjosi, kad jų auka įkvėps viso pasaulio musulmonus ir šie užmirš ankstesnius pralaimėjimus. Šį jų tikslą pasiekti vėlgi padėjo Vakarų lyderiai padarę viską, kad įtikinti musulmonus, jog jų taip smarkiai bijomasi, kad net ir veikdami pavieniui ar mažomis grupelėmis, jie gali priversti drebėti arogantiškuosius krikščionis-vakariečius.

Dabar kiekvienas musulmonas-radikalas, nusprendęs paskirti savo gyvenimą kovai prieš Vakarus, žino, kad jo pasiaukojimas nenueis veltui. (Šį žinojimą dar labiau sustiprino Hezbula, 2006 m. vasarą daugiau kaip mėnesį atsilaikiusi prieš Izraelio armiją. Šio karo Hezbula negalėjo laimėti ir jo nelaimėjo, tačiau parodė islamo pasauliui, kad ir su Izraeliu galima sėkmingai kovoti, tuo būdu pratęsdama Mahometo Atos misiją.)

Buvo išreklamuotas ir tuo būdu sukurtas pasaulinis islamo ekstremistų tinklas

2001 m. Al Kaeda buvo dar palyginti nedidelė organizacija, vienijanti kelias grupeles silpnai organizuotų ekstremistų.

Tačiau po Pasaulio prekybos centro išsprogdinimo Bušas pradėjo vaizduoti Al Kaedą galingu, gerai organizuotu islamo kovotojų susivienijimu, kurio reikia bijoti ir kuris turi būti sunaikintas bet kokia kaina.

Osama bin Ladenas buvo pavaizduotas neregėtų galių karžygiu, kurį sunaikinti taip svarbu, kad dėl to vertėjo pareikšti ultimatumus Afganistanui ir Pakistanui, okupuoti Afganistaną ir daugelį metų vaikytis Osamą po kalnus.

Ir tai nedelsiant davė vaisių. Įkvėpti amerikiečių sukurtų bin Ladeno ir „pasaulinio terorizmo“ įvaizdžių, musulmonai iš pačių įvairiausių pasaulio valstybių pradėjo stoti į Al Kaedą ir kitus radikaliojo islamo judėjimus bei steigti naujas antivakarietiškas organizacijas.

Kaip nebūtų keista, terorizmas buvo įvairiapusiškai reklamuojamas ir vėliau, bėgant metams po lemtingosios rugsėjo 11-osios. Po kiekvieno naujo teroro akto buvo demonstruojama, kaip jis vėl privertė drebėti vakariečius.

Netgi nepavykusios atakos buvo masiškai išreklamuotos ir tuo būdu paverstos rimtomis radikaliųjų musulmonų pergalėmis. Pavyzdžiui, sulaikius teroristą, siekusį išsprogdinti lėktuvą bate paslėpto užtaiso pagalba, apie tai kokį mėnesį buvo be perstojo kalbama viso pasaulio žiniasklaidoje ir eilinį kartą buvo smarkiai sugriežtinta aerouostų kontrolė. Netgi nesugebėjęs išsprogdinti savo bombos, Ričardas Reidas be galo išgąsdino Vakarus, išprovokavo ypatingosios padėties įvedimą ir milijonus lėktuvų keleivių krikščionių ilgiems metams pasmerkė dar labiau žeminančioms apžiūroms. Taigi musulmonams buvo vėl ir vėl demonstruojama, kad netgi nesėkmingi teroro aktai pasiekia tikslą – milijonus bailiųjų krikščionių-vakariečių priverčia drebėti iš siaubo prieš islamo kovotojus ir taip priartina pagrindinę džihado svajonę – islamo įsiviešpatavimą pasaulyje.

Al Kaedos keliamo pavojaus išpūtimas turėjo tarnauti pateisinimu okupuojant Afganistaną, o po to ir Iraką, tačiau toks JAV elgesys padėjo pasiekti vieną pagrindinių Osamos bin Ladeno tikslų – parodyti, kad jo organizacija yra jėga, sugebanti rimtai pasipriešinti Vakarų spaudimui. Vykdydami Osamos bin Ladeno planus, patys Vakarai (JAV, NATO, Europos Sąjunga, ir visų pirma, žinoma, Bušas) išpopuliarino vis labiau stiprėjančią Al Kaedą ir pavertė ją bei kitus ekstremaliuosius islamo judėjimus pasaulinio masto organizacijomis.

JAV pačios sugriovė mitą apie Vakarų demokratiją kaip valdymo formą, paremtą žmogaus teisėmis ir bešališku teisingumu.

„Liberalios demokratijos“ statusas ir autoritetas pasaulyje buvo pasiekę savo didžiausias aukštumas po Tarybų Sąjungos žlugimo. Mažai kas bedrįsdavo ir suabejoti demokratija kaip tobuliausia ir teisingiausia valdymo forma.

JAV šimtmečiais kurtas ir reklamuotas mitas apie „Vakarų“ pranašumą prieš visas kitas kultūras puikiai tarnavo amerikiečiams pajungiant islamo pasaulį.

Dvidešimto amžiaus pabaigoje milijonai musulmonų vyko studijuoti į JAV ir Europos valstybes, ir daugelis jų susižavėdavo krikščioniškąja Vakarų civilizacija. Pompastiškos deklaracijos apie prigimtines žmogaus teises, lygybę prieš įstatymus, tikėjimo bei sąžinės laisvę dažnai padarydavo didelį įspūdį jauniesiems musulmonams, ir nemažai jų tapdavo nuoširdžiais Vakarų gerbėjais bei sąjungininkais. JAV ir Britanijos specialiosioms tarnyboms padedant, provakarietiški musulmonai užimdavo vadovaujančius postus islamo šalyse; Saudo Arabijoje, Jordanijoje ir daugelyje kitų musulmoniškų valstybių į valdžią atėjo atvirai proamerikietiškos vyriausybės.

Tačiau pasinėrę į frustraciją ir paranoją po lemtingosios rugsėjo 11-osios įvykių, amerikiečiai užsimiršo ir kuriam laikui nustojo vaidinti religinę toleranciją bei visiems vienodą teisingumą. Bušo vyriausybė kaip mat pasinaudojo proga apeiti dar taip neseniai iškilmingai deklaruotą pagarbą demokratijos principams, ir musulmonai JAV tapo beteisiais žmonėmis bei piliečiais.

Rugsėjo 11-osios išprovokuoti, amerikiečiai pradėjo elgtis su musulmonais panašiai kaip naciai elgėsi su žydais ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje.

Iš karto po Pasaulinio prekybos centro susprogdinimo per JAV nusirito pogromų banga, musulmonai buvo persekiojami, juos sumušdavo gatvėse, kai kurie tiesiog dingo be žinios.

JAV valdžios organai ilgai nesiėmė rimtesnių priemonių smurtui sustabdyti, ir daugelis musulmonų, ypač kilusių iš Pakistano ar Afganistano, buvo priversti emigruoti į Kanadą ar kitas valstybes.

Musulmonai prarado iki tol turėtas procesines teises. Gvantanamo įlankoje, kituose specialiuose CŽV kalėjimuose, o ir pačiose JAV, amerikiečiai pradėjo su jais elgtis kaip su gyvuliais ar netgi blogiau.

Pagaliau, iš musulmoniškų šalių kilusiems žmonėms buvo įvestos specialios žeminančios įvažiavimo į JAV procedūros.

Kitaip sakant, rugsėjo 11-osios išprovokuoti, amerikiečiai pradėjo elgtis su musulmonais panašiai kaip naciai elgėsi su žydais ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje. Žiniasklaida kaip mat apie tai informavo visą pasaulį, ir šimtai milijonų musulmonų visame pasaulyje suprato, kad visos JAV deklaracijos apie laisvę ir lygias teises tebuvo tik akių dūmimas, kad tikrovėje amerikiečiai niekina musulmonus, laiko juos antrarūšiais žmonėmis, panašiai kaip naciai suvokė ne arijus.

Tokiu būdu po lemtingosios rugsėjo 11 JAV pademonstravo tokį neteisingumą musulmonų atžvilgiu, kad dauguma islamo pasekėjų nusivylė ar netgi pasišlykštėjo ne tik jomis, bet ir pačiu mitu apie vakarietiškąją demokratiją.

Taip buvo sugriauta ideologinė atsvara islamo fundamentalizmui. Nusivylę Vakarų vertybėmis, viso pasaulio musulmonai vėl pradėjo orientuotis į šariatą, kaip gyvenimą pagal nuoširdžius, o ne apsimestinius principus.

Vargu ar rugsėjo 11-osios teroristai planavo, kad jų išpuolio pasekmėje bus sukompromituota visa Vakarų ideologija, tačiau jie juk po kelis metus gyveno Vakaruose ir savo akimis matė, kaip vakariečiai žiūri į musulmonus, taigi galėjo tikėtis, kad Pasaulio prekybos centro susprogdinimas išprovokuos JAV nusimesti tikėjimo laisvės, žmogaus teisių ir bešališko teisingumo kaukę.

Irako okupacija – islamo ekstremistų triumfas

Melas apie Irako masinio naikinimo ginklus iš esmės pakirto JAV ir Britanijos iki tol turėtą moralinį autoritetą, o pati Irako okupacija sudavė lemtingą smūgį vakarietiškos demokratijos ir pačių Vakarų prestižui.

Irake galutinai atsiskleidė JAV ir jų sąjungininkų vyriausybių požiūris į musulmonus. Visų pirma, amerikiečiai ciniškai pademonstravo, kaip mažai jie vertina musulmonų irakiečių gyvybes. JAV kariai gaudavo tiesiog juokingai mažas bausmes už irakiečių kalinių kankinimą ar civilių žmogžudystes, tuo tarpu prisidėjusieji prie amerikiečių žūties vienareikšmiškai turėdavo mirti.

Rugsėjo 11-osios aukų giminės gavo milijonines kompensacijas, tuo tarpu amerikiečių nužudytų irakiečių artimieji realiai galėjo tikėtis gauti išmokas, labiau primenančias išmaldą, o ne kompensaciją.

Sprendžiant pagal populiarias televizijų laidas apie gyvūnų apsaugą JAV, susidaro įspūdis, kad irakiečiams ar radikaliesiems musulmonams amerikiečiai pripažįsta tokias pačias teises kaip savo šunims ar arkliams.

Pagaliau, Irako okupacija galutinai parodė, ką JAV turi omenyje primetinėdama kitoms šalims „demokratiją“. Rinkimai Irake priminė satyrinę komediją, – buvo akivaizdu, kad į valdžią ateis amerikiečiams besąlygiškai paklusni vyriausybė.

Amerikietiška demokratija atnešė irakiečiams skurdą, kančias ir genocidą, ir todėl galų gale tapo daugumos musulmonų (ir ne tik musulmonų) pajuokos objektu.

Kadangi Pasaulinio prekybos centro susprogdinimas tarnavo kaip vienas iš agresijos pateisinimų, Irako okupaciją reikėtų laikyti didžiausiu Mahometo Atos pasiekimų. Vargu ar Ata tikėjosi, kad sugebės išprovokuoti tiesioginę JAV agresiją prieš Iraką, tačiau JAV ir Britanijos vyriausybių dėka ši visų islamo ekstremistų svajonė išsipildė – Irakas tapo treniruočių poligonu islamo kovotojams, puikia dingstimi kelti viso pasaulio musulmonus į ginkluotą kovą prieš Vakarus.

Pačios JAV pratęsė Mahometo Atos misiją

klausimas

Toookią paramą visas pasaulis demonstravo JAV po lemtingosios rugsėjo 11-osios!
Kaip galėjo atsitikti, kad Bušas ir Bleras, žmonės, per kelis metus atvedę Vakarus į dabartinę krizę, buvo netgi perrinkti?

Nėra jokios krizės

Tai buvo atsitiktinumas

Anglosaksiškoji demokratija nebepajėgia atvesti į valdžią kompetentingų vadovų, kurie sugebėtų išspręsti XXI amžiaus problemas

Akivaizdu, kad rugsėjo 11-oji tapo radikaliojo islamo pergale būtent Vakarų reakcijos dėka, ir pagrindinį vaidmenį čia suvaidino JAV, pastaruoju metu diktuojančios savo valią visoms vadinamosioms Vakarų valstybėms.

Būtent JAV prezidentas Bušas sukūrė terorizmo paranoją ir vėliau ją panaudojo žmogaus teisių ignoravimo, susidorojimo su musulmonais bei naftos grobimo ir šimtų tūkstančių irakiečių bei afganistaniečių žūties pateisinimui.

Žinoma, didelė dalis kaltės tenka ir amerikiečiams padlaižiauti puolusiai Europos Sąjungai bei įtakingiausioms Britų sandraugos šalims (savo nuolankumu bei priežodžiu tapusia asmenine ištikimybe Bušui išsiskyrė Britanijos ministras-pirmininkas Tonis Bleras), tačiau lemtingą vaidmenį populiarinant radikalųjį islamą suvaidino JAV vyriausybė ir jos liūdnai pagarsėjęs vadovas.

Greičiausiai būtent Džordžas Bušas Jaunesnysis ir buvo svarbiausias Mahometo Atos grupės narys, pavertęs teroro aktą istorine islamo pergale prieš Vakarus.

Kas daugiau nusipelnė radikaliajam islamui, Mahometas Ata ar Držordžas Bušas?


Įveskite antrąjį ir trečiąjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Niekada neleisiu dar kartą suskaldyti šios tautos į religines stovyklas, kovojančias tarpusavyje.

Hitleris

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2018