Counter-Propaganda.com

Pseudo rinkimai Irake ir kitose okupuotose šalyse

2005 04 08

Irake, kaip ir kiekvienoje okupuotoje valstybėje neturi prasmės pati rinkimų sąvoka. Rinkimai nėra stebuklingas ritualas, paverčiantis šalį „teisinga“, jie turi atitikti minimalius laisvo pasirinkimo reikalavimus.

Minimalūs reikalavimai rinkimams

Kaip jis balsuos?
JAV pareigūnai moko irakietį demokratijos

Rinkimai vyksta daugelyje pasaulio šalių – Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje (Šiaurės Korėjoje) ir JAV, Kinijos Liaudies Respublikoje ir Anglijoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Tačiau tai nereiškia, kad visose šiose šalyse rinkėjai turi vienodas teises laisvai nuspręsti, kas užims aukščiausius valstybinius postus.

Kad rinkimai būtų idealūs – reikštų laisvą pasirinkimą savo atstovų, kiekvienas rinkėjas turi turėti galimybę pasirinkti bet kurį asmenį, kuris geriausiai atstovautų jo interesus. Tačiau tai nėra įmanoma techniškai, be to dauguma normalių žmonių tiesiog nenorėtų tapti politikais. Todėl tenka rinktis iš ribotų registruotų kandidatų sąrašų, o apie rinkimus spręsti pagal tai, ar jie atitinka bent minimalius laisvo pasirinkimo reikalavimus.

Rinkimai vyksta daugelyje pasaulio šalių – Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje (Šiaurės Korėjoje) ir JAV, Kinijos Liaudies Respublikoje ir Anglijoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje.

Rinkimų ekspertai iš Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos dažniausiai remiasi laisvų, „vakarietiškų“ ar „demokratinių“ rinkimų samprata. Kad rinkimai būtų „teisingi“, jie turi atitikti „universalius“ kriterijus – būti panašūs į rinkimus JAV ar kitose ekonomiškai pirmaujančiose šalyse.

Neretai atskiriems rinkimams yra nustatomi specialūs „universalūs“ kriterijai, vertinant pagal kuriuos būtų gautas norimas rezultatas – draugai, sąjungininkai ir satelitai būtų pagirti, o priešiškas, konkuruojančias ekonomiškai ar šiaip „užsispyrusias“ šalis būtų galima pavadinti bent nepakankamai demokratinėmis. (Tokiu būdu Ukraina staiga pasidarė pavyzdine demokratija per vieną dieną, kai tik Viktoras Juščenko tapo prezidentu)

Tačiau bent dėl trijų pagrindinių reikalavimų rinkimams sutaria visi ekspertai iš „Vakarų“. Turi būti užtikrintos lygios ir nevaržomos:

  • teisė laisvai balsuoti;
  • teisė būti išrinktam į valdžios organus;
  • Žodžio ir asociacijų laisvės – rinkėjai turi gauti teisingą informaciją apie kandidatus, iš kurių renkasi – visi kandidatai privalo turėti lygias galimybes organizuotis bei informuoti rinkėjus – taigi turi būti nevaržoma žiniasklaidos laisvė.

JAV ir Europos Sąjunga nepaliaujamai kritikuoja rinkimus joms nepaklūstančiose šalyse, ypač Irane, Baltarusijoje ar Rusijoje, dažniausiai piktindamosi valdžios nepakantumu tiems, kurie nori pakeisti esamą valstybinę santvarką. Tačiau, kalbėdami apie rinkimus Irake ar Afganistane, demokratijos ekspertai iš valstybių – okupančių „kažkodėl“ nutyli, kad okupuotose šalyse negali būti patenkintas nė vienas iš minėtųjų reikalavimų!

Rinkimai okupuotuose šalyse – teisė laivai balsuoti

Karinė okupacija sukuria psichologinės prievartos atmosferą. Kiekviena okupacinė armija yra linkusi į žiaurumą ir panieką užkariautiesiems, todėl pats jos buvimas sąlygoja nesaugumą ir baimę. Žmonės, į kuriuos yra šaudoma, vos kilus mažiausiam įtarimui, nuolat gyvena streso ir nepasitikėjimo būsenoje.

Laisvas balsavimas yra įmanomas tiktai tada, kai rinkėjai yra įsitikinę rinkimų slaptumu, rinkimus prižiūrinčių pareigūnų patikimumu ir svarbiausia – savo saugumu.

Todėl netgi tuo atveju, kai okupantai yra pasiryžę garantuoti rinkimų slaptumą, patiems užkariautiesiems yra be galo sunku tuo patikėti, ir dauguma žmonių, kurie norėtų balsuoti už okupantams nepatinkančius kandidatus, to daryti nesiryžta, bijodami galimų represijų. Dėl tos pačios priežasties dalis rinkėjų „dėl viso pikto“ balsuoja už pačius ištikimiausius kolaborantus.

Lietuviai su šiuo reiškiniu susidūrė jau 1940 m., kai iš karto po Lietuvos okupacijos „vienbalsiai pritarė“ stojimui į Tarybų Sąjungą. Stalinas buvo garsus savo sugebėjimais manipuliuoti įbaugintais žmonėmis – Tarybų Sąjungos okupuotų šalių piliečiai pavyzdingai dalyvaudavo rinkimuose ir balsuodavo už komunistus, tarp jų – ir didžiausi laisvės mylėtojai. Žmonės paprasčiausiai bijodavo represijų ir nenorėjo tuščiai rizikuoti, nes žinojo, kad vis tiek negalės nieko pakeisti.

Taigi nėra ko netgi kalbėti apie laisvą balsavimą okupuotose šalyse. Jis yra įmanomas tiktai tada, kai rinkėjai yra įsitikinę rinkimų slaptumu, rinkimus prižiūrinčių pareigūnų patikimumu ir svarbiausia – savo saugumu. Žmones, visiškai priklausomus nuo okupantų malonės, „rinkėjais“ galima vadinti nebent ironiškai.

Teisė balsuoti okupuotame Irake

2005 m. Irako rinkimų metu situacija nieko neišsiskyrė iš kitų. Sunitų kontroliuojamuose rajonuose žmonės nėjo balsuoti, kadangi bijojo Pasipriešinimo kovotojų keršto. Kitą vertus, ir šiitų dominuojamuose rajonuose niekas negalėjo garantuoti, kad nesantys balsavusiųjų sąrašuose nebus persekiojami, jei ne pačių okupantų, tai žiaurumu jiems nenusileidžiančių kolaborantų.

Šiitų dominuojamuose rajonuose niekas negalėjo garantuoti saugumo neįtrauktiesiems į balsavusiųjų sąrašus.

Be abejonės, svarbų vaidmenį vaidino ir tai, kad didelė dalis irakiečių yra priklausomi nuo pašalpų ar okupacinės bei kolaboracinės valdžios dalinamų maisto produktų. Ne vienas irakietis turėjo pagrindo bijoti, kad atsisakydamas dalyvauti rinkimuose ar „neteisingai“ balsuodamas, pasmerktų savo šeimą badui. Pagaliau balsuoti negalėjo Pasipriešinimo dalyviai, su ginklu rankoje kovojantys už savo tėvynės laisvę.

Rinkimai okupuotose šalyse – teisė būti išrinktam

Visi aktyvūs Pasipriešinimo kovotojai yra automatiškai išbraukiami iš galimų kandidatų sąrašo. Tuo tarpu dauguma jų greičiausiai būtų išrinkti kaip šalies patriotai. Kaip rodo istorija – okupacinei armijai palikus šalį, bent pirmuosius laisvus rinkimus paprastai laimi Pasipriešinimo vadovai.

Tačiau netgi tie atvirai priešiški okupantams populiarūs visuomenės veikėjai, kurie nekovoja su ginklu rankose, turi nedaug galimybių patekti į kandidatų sąrašą. Okupantams ar kolaboracinei vyriausybei yra nesunku rasti vienokių ar kitokių „teisinių“ kliūčių, pakankamų užkirsti kelią neparankiems politiniams veikėjams. Tokie dalykai kartas nuo karto atsitinka ir „vakarietiškose“ valstybėse, o okupuotose šalyse tam užtenka skambučio atitinkamam kolaboracinės vyriausybės ministrui.

Specialiosios Jungtinių Valstijų tarnybos jau nuo seno garsėja savo sugebėjimais neutralizuoti neparankius politikus. Netgi Izraelio ir JAV taip mėgstamas Machmudas Abasas tapo karingosios Palestinos prezidentu tik stebuklingai susiklosčius aplinkybėms – juk Jaseras Arafatas mirė netrukus po to, kai buvo išžudyti populiarieji Hamazo vadovai.

Taigi lygi visų piliečių teisė būti išrinktiems yra visiška fikcija okupacijos sąlygomis. Todėl prie Bušo, kaip ir prie Stalino, rinkėjai turėjo rinktis tarp visiškai jiems nepažįstamų kandidatų, nekeliančių okupantams jokios realios grėsmės. Kalbant apie Iraką, yra sunku patikėti, kad ir tie kandidatai, kurie viešai pasisakė už okupacinės armijos išvedimą, nebuvo privačiai garantavę savo lojalumo JAV.

Rinkimai okupuotose šalyse – žodžio, asociacijų ir žiniasklaidos laisvės

Pagaliau okupuotose šalyse yra iš principo neįmanomos žodžio, asociacijų, žiniasklaidos ir daugelis kitų pagrindinių laisvių. Jos yra garantuotos tiktai lojaliesiems okupacinei valdžiai. Bet kokios partijos ar kitos organizacijos, atvirai deklaruojančios savo ryžtą kovoti prieš okupantus, tampa nelegaliomis jau vien pagal savo apibrėžimą. Raginimas priešintis okupantams ir netgi jiems nepalankios informacijos paskelbimas gali tapti pakankama priežastimi susidoroti su politiku ar žiniasklaidos kanalu.

JAV specialiosios tarnybos nuo seno garsėja savo sugebėjimais neutralizuoti neparankius politikus.

Niekuo neišsiskiria ir padėtis Irake bei Afganistane. Iš tikrųjų nepriklausomos žiniasklaidos, siekiančios atspindėti visas nuomones, laukia Al Džazyros televizijos likimas, taigi nepanorę garantuoti savo lojalumo žurnalistai turi tenkintis okupacinės ar kolaboracinės valdžios spaudos tarnybų pranešimais.

Pagaliau netgi pats pasisakymas prieš Irako okupaciją ar kolaboracinę vyriausybę potencialiam lyderiui gali baigtis politiniu įkalinimu. Okupuotoje šalyje visada atsiras dingstis uždaryti neparankų žmogų į kalėjimą. Sprendžiant pagal skurdžią informaciją, netyčia nutekėjusią iš Abu Greibo kalėjimo, galima tik spėlioti, kas ten jo laukia – gal tik pažeminimas, o gal – ir mirtis ant kankinimų suolo.

Rinkimų spektaklis

Taigi rinkimai okupuotose šalyse labiau panašūs į spektaklį, skirtą sukurti vyriausybės teisėtumo iliuzijai. Rinkimai Irake, kaip ir kitais panašiais atvejais, netenkina pačių minimaliausių laisvų ar „vakarietiškų“ rinkimų kriterijų, ir šia prasme jie nedaug kuo skiriasi nuo rinkimų, kurie Stalino laikais vykdavo komunistinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse.

Tokiais „rinkimais“ suformuota Irako vyriausybė neturi nieko bendro su laisvu piliečių pasirinkimu – todėl, pripažindamos ją demokratiškai išrinkta tautos atstove, kai kurios valstybės eilinį kartą išduoda vertybes, kurias apsimeta ginančios.

Ką apie tai galvojate?


Įveskite pirmąjį ir trečiąjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Mūsų didžiosios demokratijos vis dar mano, kad kvailiai sąžiningesni už protingus.

Bertranas Raselas

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2018