Counter-Propaganda.com

Lietuvos istorija klastojama – valstybė pradeda mulkinti lietuvius jau mokykloje

2006 10 20

Lietuvos istorija iš esmės falsifikuojama, paverčiama propaganda. Pokario rezistencijos atveju ne tik klastojami motyvai, bet ir nuslepiami svarbūs faktai.

Mokyklinė Lietuvos istorija atitinka Lietuvos melo kultūrą

Melo kultūra jau seniai tapo Lietuvos valdžios kasdienybe. Meluojama priiminėjant svarbius valstybinius sprendimus, kaip, pavyzdžiui, privatizuojant Mažeikių naftą ar stojant į Europos Sąjungą, meluojama prieš rinkimus ir po rinkimų, meluojama, siekiant kažkokios greitos naudos ar tiesiog šiaip sau, „kad atsikabintų“.

Su valstybine apgaule lietuviai susiduria jau mokykloje, kur dažnai vietoje objektyvių žinių moksleiviams yra brukami mažai ką bendro su tikrovę turintys Lietuvos valstybės, vyriausybės, Katalikų bažnyčios, „Vakarų“, „Sovietų“ ir pan. „įvaizdžiai“.

Atidžiau perskaičius mokyklinius vadovėlius, iš karto krenta į akis, kad juose ne tik daugelis humanitarinių mokslų temų, bet ir Lietuvos istorija ne tik interpretuojami palankiausiu Lietuvos Vyriausybei, Švietimo ministerijai ir, žinoma, Katalikų bažnyčiai būdu. Iš jų išimti netgi vyraujančiai ideologijai nepalankūs FAKTAI.

Nuo moksleivių nuslėpta, kad, pavyzdžiui, Mindaugas gavo savo karaliaus karūną mainais į pusę tuometinės Lietuvos teritorijos (kurią oficialiai padovanojo kalavijuočiams), kad Lietuvoje katalikai organizuodavo evangelikų pogromus, kad Katalikų bažnyčia XVI-XIX amžiuose persekiojo lietuvybę ir t.t.

Mokyklinė pokario rezistencijos istorija – tipiškas valstybinio melo pavyzdys

Tai, kaip klastojama Lietuvos istorija, gerai atspindi mokyklinis pasakojimas apie lietuvių pasipriešinimą tarybinei santvarkai po Antrojo Pasaulinio karo, kurį privalo „mokytis“ dešimtokai.

Ar šiame vadovėlyje pateikta Lietuvos istorija iš viso vadintina istorija?
Vadovėlis, kuriame pateikta Lietuvos istorija labai primena propagandą

Šį pasakojimą galima rasti Švietimo ministerijos rekomenduojamo istorijos vadovėlio Naujausių laikų istorija  Naujausiųjų laikų istorija // vadovėlis X klasei (sudarytojai – R.Jokimaitis ir A.Kasperavičius). – Kronta / Vilnius, 2005. – p. 191-202. skyriuose: „Antroji Lietuvos sovietizacija“ ir „Partizanų pasipriešinimas (1944-1953)“.

Bendrais bruožais, pokario pasipriešinimas vaizduojamas kaip narsių ir nesavanaudiškų rezistentų kova prieš „sovietų valdžią“, prieš nežmoniškai žiaurius NKVD bei vietinius kolaborantus, už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Tačiau juk akivaizdu, kad iš tikrųjų viskas nebuvo taip vienareikšmiška. Buvo daug svarbių veiksnių, dėl kurių Lietuvos rezistentai taip ilgai kovojo prieš tarybinę okupaciją, dėl kurių jie prarado lietuvių paramą ir pagaliau pralaimėjo.

Šie veiksniai nėra paslaptis bet kam, kas tik nors kiek domėjosi pokario Lietuvos istorija. Švietimo ministerijos istorikai ir ideologai be jokios abejonės juos žino, tačiau sąmoningai jų neįtraukia į mokyklinės Lietuvos istorijos kursą.

Suklastota Lietuvos istorija – pokario rezistentų motyvai

Istorijos vadovėlis aiškiai nurodo vienintelę priežastį, dėl kurios lietuviai ėjo į miškus ir su ginklu rankoje kovojo prieš tarybinę okupaciją – pasiryžimą kovoti už laisvę ir priešintis tarybinėms reformoms bei represijoms. (197 p.)

Mokyklinė Lietuvos istorija nepaaiškina, kaip vis dėlto Lietuvoje per labai trumpą laiką atsirado gerai ginkluotų partizanų būrių struktūra. Vadovėlyje yra pasakojama, kad naciai organizavo lietuviškus padalinius, turėjusius kautis prieš tarybinę armiją petys į petį su SS ir kitais nacių armijos padaliniais, tačiau nutylėta, kad būtent vokiečių apginkluoti nacių pagalbininkai ir informatoriai, policininkai, getų prižiūrėtojai ir žydšaudžiai davė pradžią partizaniniam judėjimui.

Vokiečiams pralaimint, dalis jų parankinių pasitraukė kartu su naciais (tarp tokių buvo ir Valdas Adamkus). Kita dalis liko Lietuvoje ir davė pradžią ginkluotam lietuvių pasipriešinimui tarybinei okupacijai. Buvo tarp pirmųjų kovotojų ir tokių, kuriems svarbiausia buvo Lietuvos laisvė bei nepriklausomybė, tačiau didelė dalis išėjo į miškus būtent todėl, kad bendradarbiavo su naciais, šaudė žydus ir pan. – jie, žinoma, negalėjo tikėtis pasigailėjimo iš tarybų valdžios ir todėl kovojo iki galo bei pasižymėjo išskirtiniu žiaurumu.

Lietuvos istorija paprastai netgi neužsimena, kad praėjus keliems metams po karo, propagandinę kampaniją pradėjo JAV radijo stotys, raginusios partizanus kovoti ir žadėdamos, kad JAV armija greitai išvaduos Lietuvą – nemažai Lietuvos patriotų kraujo buvo pralieta būtent dėl šio begėdiško melo, kai naivūs lietuviai patikėjo amerikiečių pažadais ir kovojo iki galo beviltišką kovą prieš daug stipresnį priešą.

Vadovėlyje prabėgomis užsimina, kad 1944 m. vyko mobilizacija į Raudonąja armiją, tačiau mokyklinė Lietuvos istorija nutyli, kad dauguma kovotojų už Lietuvos laisvę pasirinko partizanų dalią būtent todėl, kad nenorėjo eiti į dar nepasibaigusį karą. Vėliau, vengdami tarybų valdžios represijų, prie jų prisijungdavo ir giminės, tačiau pradinį postūmį daugeliui vis dėlto suteikė ne pasiryžimas kovoti už Lietuvą, o atvirkščiai – nenoras kariauti.

Pagaliau ne tik mokyklinė, bet ir oficialioji Lietuvos istorija nutyli, kodėl rezistentai taip ilgai kovojo, netgi tada, kai jau buvo akivaizdu, kad kova prieš tarybinius okupantus buvo pasmerkta pralaimėti. Lietuvos istorija paprastai netgi neužsimena, kad praėjus keliems metams po karo, propagandinę kampaniją pradėjo JAV radijo stotys, raginusios partizanus kovoti ir žadėdamos, kad JAV armija greitai išvaduos Lietuvą – nemažai Lietuvos patriotų kraujo buvo pralieta būtent dėl šio begėdiško melo, kai naivūs lietuviai patikėjo amerikiečių pažadais ir kovojo iki galo beviltišką kovą prieš daug stipresnį priešą.

(JAV ciniškai apgavo ir pasiuntė į šimtaprocentinę mirtį ne tik lietuvius; dar ne taip seniai dešimtys tūkstančių Irako kurdų žuvo todėl, kad patikėjo, jog amerikiečiai parems jų kovą prieš Sadamą Huseiną – dabar jau akivaizdu, kad JAV išprovokavo šimtus tūkstančių kurdų gyvybių kainavusi sukilimą tam, kad sukompromituotų S.Huseiną pasaulio bendruomenės akyse ir atsirastų dingstis patogiu momentu užgrobti Irako naftą.)

Taigi mokyklinė Lietuvos istorija ciniškai nutyli tris, gal netgi pačius svarbiausius Lietuvos rezistentų motyvus, pokarines kovas vaizduodama kaip naiviai beviltišką kovą už laisvę, nepriklausomybę ir kitus aukštus idealus.

Suklastota Lietuvos istorija – kodėl lietuviai nustojo remti rezistentus

Praėjus keliems metams po karo, dauguma eilinių lietuvių, iki tol aprūpindavę partizanus maistu ir kitaip rėmę, pradėjo jų vengti, išdavinėti tarybinės valdžios organams, o kartais netgi patys su jais susidorodavo.

Mokyklinė Lietuvos istorija aiškina taip: „Sukūrus kolūkius nuskurdo gyventojai, todėl vis sunkiau buvo apsirūpinti maistu <...> Žmonės liovėsi tikėję kovos sėkme, troško ramybės.“ (200 p.), „daugumą užvaldė baimė“ (201 p.) ir pan.

Netgi oficialioji Lietuvos istorija paprastai vengia kalbėti apie Lietuvos rezistentų kovos metodus ir jų elgesį su jų neremiančiais taikiais gyventojais, o vadovėlyje teužsiminta: „Žuvo 8-9 tūkst. civilių. Didžiąją jų dalį sušaudė rezistentai. Dalis nužudytųjų buvo slapti sovietų saugumo agentai arba valdžios talkininkai, bet buvo ir nekaltų žmonių, netgi vaikų aukų“. Ir tai viskas! – kai vadovėlyje detaliai aprašyti net keli detalūs liudininkų pasakojimai apie NKVD nusikaltimus.

Mokyklinė Lietuvos istorija neužsimena, kad kovotojai už Lietuvos laisvę nė kiek nenusileido savo žiaurumu enkavedistams. Žudydavo visus, nors kažkiek susijusius su tarybų valdžia, netgi tuos, kurie buvo priversti bendradarbiauti prieš savo valią.

Rezistentai žudydavo ir visus tuos, kurie keldavo grėsmę jų pačių asmeniniam saugumui. Jei kovotojai už Lietuvos laisvę pastebėdavo, kad juos pamatė koks nors pašalinis žmogus, dažniai tokį atsitiktinį liudytoją nužudydavo „dėl viso pikto – o gal jis NKVD informatorius?“. Pasitaikydavo atvejų, kai žmogų nušaudavo vien už tai, kad jis paprasčiausiai pašokdavo su kokio pavydaus „miško brolio“ pana.

Mokyklinė Lietuvos istorija neužsimena ir apie tai, kaip rezistentai grupiniu būdu prievartaudavo nieko dėtas merginas. Lietuviai neretai ir į miestus bėgdavo vien tik todėl, kad paaugus dukroms kaime tapdavo nesaugu, jei netoliese siautėdavo rezistentai.

NKVD dažniausiai žudydavo vyrus, o kitus išveždavo į Sibirą, tuo tarpu Lietuvos rezistentai neretai išskersdavo visas šeimas, kartais nepagailėdami netgi kūdikių. Ir tai toli gražu nebuvo atsitiktinės aukos, kaip bandyta pavaizduoti vadovėlyje.

Vadovėlinė Lietuvos istorija pasakoja apie gatvėse išmėtytus partizanų lavonus, tačiau neužsimena kaip kilnieji laisvės kovotojai žudė jaunutes mokytojas ar bibliotekininkes ir tyčiodavosi iš jų kūnų, kartais ištampydami žarnas po visus namus, pavyzdžiui, pririšdami vieną galą prie namo durų, kitą – prie tvarto.

Mokyklinė Lietuvos istorija kalba apie „apsirūpinimą maistu“, bet kažkodėl nutyli, kad neretai tai buvo banaliausias taikių žmonių plėšimas, kartais rezistentai atimdavo ir paskutinį duonos kąsnį.

Taigi Lietuvos rezistentai dažnai būdavo kur kas žiauresni už dabar taip keikiamus laisvės kovotojus musulmonus – vadinamuosius teroristus. Pagal asmeninį žiaurumą (ne žudynių mastą) juos reikėtų lyginti su naciais, tais pačiais enkavedistais, dabar – su JAV baudžiamaisiais daliniais ar jų parankiniais okupuotose šalyse.

Mokyklinė Lietuvos istorija nuslepia, kad, praėjus keliems metams po karo, daugelis lietuvių jau bijojo rezistentų kur kas labiau nei enkavedistų. Rezistentų žvėriškumas šiurpino žmones, sukompromituodamas pačią kovos už laisvę idėją.

Mokyklinė Lietuvos istorija nutyli, kad po kelių pasipriešinimo metų eiliniai lietuviai dažniausiai rezistentus vadindavo nebe „kovotojais už laisvę“, „miško broliais“ ar „miškiniais“, o paprasčiausiai – „banditais“.

Galbūt Lietuvos rezistentai tikėjosi, kad žudydami vaikus ar skersdami lietuvius, kuriuos komunistai jėga vertė būti kolūkių pirmininkais ar panašiais valdininkais, įtikins tautiečius kovoti už laisvę, tačiau gavosi atvirkščiai – lietuviai pradėjo remti tarybų valdžią ir neretai padėdavo jai susidoroti su juos terorizavusiais partizanais.

Mokyklinė Lietuvos istorija nutyli, kad po kelių pasipriešinimo metų eiliniai lietuviai dažniausiai rezistentus vadindavo nebe „kovotojais už laisvę“, „miško broliais“ ar „miškiniais“, o paprasčiausiai – „banditais“.

Pokario Lietuvos istorija – dar ne tokia tolima praeitis, ir dažnas vaikas dar gali apie ją sužinoti iš savo (pro)senelių.Greičiausiai šie papasakotų, kaip jų tėvai drebėdavo išgirdę lojant šunį, nes greičiausiai tai reiškė, kad „banditai“ atėjo atimti paskutinio duonos kąsnio, kaip po to bijodavo, kad stribai nesužinotų, kad pas juos lankėsi rezistentai, o gal netgi – kaip su palengvėjimu atsiduso, kai NKVD susekė ir naktį sušaudė naminės prisirijusius „miškinius“.

Oficialiojoje Lietuvos istorijoje apgaulingai išaukštintas Katalikų bažnyčios vaidmuo

Vadovėlis vaizduoja Katalikų bažnyčią vienareikšmiška tarybų valdžios priešininke: „Sovietų valdžia negalėjo pakęsti Katalikų bažnyčios įtakos, jaunimo auklėjimo krikščioniška dvasia <...> Todėl prieš dvasininkus griebtasi sovietų valdžiai būdingo teroro: trėmimų, įkalinimų, žudymų.“ (193 p.)

Mokyklinė Lietuvos istorija visiškai neužsimena apie tai, kad nemaža dalis kunigų tapdavo KGB agentais bei informatoriais. Nėra įtraukta į vadovėlį ir pasakojimų apie keistus sutapimus, kaip nueidavo žmogus išpažinties, o po kelių dienų enkavedistai susemdavo jo giminaičius ar draugus.

Vadovėliuose visiškai neminima kodėl vis dėlto didelė dalis Lietuvos gyventojų sveikino TSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir noriai bendradarbiavo su tarybų valdžia.

Mokyklinė Lietuvos istorija vaizduoja tarpukario Lietuvą kaip tautinės ir religinės santarvės šalį, užsimindama tik apie privačių verslininkų vykdytą žydų prekybininkų boikotą, tačiau juk iš tikrųjų taip nebuvo.

Ne tik kairiųjų pažiūrų žmones persekiojo ir į koncentracijos stovyklas trėmė A.Smetonos režimas – valstybėje ir visuomenėje aiškiai dominavo katalikai, nuo seno pagarsėję savo nepagarba kitų žmonių įsitikinimams. Nekatalikai ne tik negalėjo tikėtis užimti valstybinių pareigų, Lietuvos istorijoje netrūko atvejų, kai katalikų šventikai ragindavo eilinius katalikus nebendrauti su kitatikiais ar netgi užsimindavo apie fizinį susidorojimą, ypač provincijoje ar ten, kur egzistavo didesnės evangelikų bendruomenės.

Ypač kentėjo nekatalikų vaikai. Tyčiojamasis iš žydų neretai tapdavo jaunųjų katalikiukų tradicija – net iki šių dienų išliko populiarios kai kurios aiškiai nacistinio pobūdžio dainelės, tokios kaip „Užmuškit tą žyduką“ ir pan. Kartas nuo karto jaunieji katalikai griebdavosi ir smurto prieš kitatikius, būdavo ir taip, kad nekatalikų vaikai bijodavo eiti į mokyklą, kad jų ten nesumuštų katalikai.

Per visą Lietuvos istoriją nelengva būdavo ir laisvamaniams, kaip dar ir dabar dažnai pasitaiko kai kuriuose kaimuose bei nedideliuose miesteliuose.

Pagaliau ne krikščionims ir ne žydams neretai tekdavo keliauti į užsienį vien tik tam, kad įforminti civilines santuokas.

Mokyklinė Lietuvos istorija nė neužsimena apie tai, kodėl nemaža dalis lietuvių iš pradžių džiaugėsi tarybų valdžia, duoda suprasti, kad tai buvo išdavikai, parsidavėliai, „išgamos“ ir pan.

Apibendrinant, mokyklinė Lietuvos istorija neužsimena, kad Lietuvos nekatalikai buvo diskriminuojami, kartais – persekiojami ir visai natūralu, kad didelė jų dalis sveikino Raudonąją armiją ir norėjo, kad Lietuva įstotų į TSRS. Iš pradžių jie juk nežinojo, ką Lietuvai atneš stalinistinis režimas, ir sveikino komunistus kaip išvaduotojus iš katalikų klerikalų (o ir A.Smetonos diktatūros) siautėjimo.

O mokyklinė Lietuvos istorija nė neužsimena apie tai, kodėl nemaža dalis lietuvių iš pradžių džiaugėsi tarybų valdžia, duoda suprasti, kad tai buvo išdavikai, parsidavėliai, „išgamos“ ir pan.

Lietuvos istorija apie pasipriešinimą tarybinei okupacijai – akivaizdžiai propagandinis apsakymas

Akivaizdu, kad mokyklinė Lietuvos istorija, pasakodama apie kovą su okupantais, atrenka tik tuos faktus, kurių paminėjimas yra naudingas Vyriausybės ir Katalikų bažnyčios interesams. Ypač tipiškas yra pristatymas išrinktų faktų bei skaičių, kurie palankiausioje šviesoje vaizduoja Katalikų bažnyčią. Ši tendencija akivaizdi visame mokyklinės istorijos kurse, kur arba išvis nekalbama, arba prabėgtomis užsimenama apie pačius kruviniausius istorinius katalikų nusikaltimus, apie daugelį šimtmečių Katalikų bažnyčios vykdytą lietuvių kalbos ir pačios lietuvybės persekiojimą, kuris kur kas labiau atitinka tarptautinės teisės pripažįstamą (lietuvių tautos) genocido apibrėžimą, nei tarybų valdžios kova su Lietuvos partizanais.

Matomai Lietuvos istorijos iškraipymas Katalikų bažnyčios naudai – tai tik epizodas iš tautinės mokyklos šiuo metu šaltakraujiškai vykdomos nekatalikų diskriminacijos politikos (pavyzdžiui, verčiant nekatalikus aprašinėti katalikiškų švenčių ritualus baigiamųjų egzaminų metu), kurios rezultatas – nieko bendro su katalikybe neturintys moksleiviai, deklaruojantys save katalikais tik tam, kad išvengtų galimo persekiojimo ir galėtų ramiai pabaigti mokyklą.

Lietuvos Vyriausybė suinteresuota klastoti Lietuvos istoriją, kad nuslėptų JAV nusikaltimus prieš Lietuvą ir galėtų netrukdoma siųsti Lietuvos karius dalyvauti dabartiniuose amerikiečių nusikaltimuose

Mokyklinė Lietuvos istorija demonstruoja ir Lietuvos vyriausybės suinteresuotumą nuslėpti amerikiečių nusikaltimus prieš Lietuvą. Juk tiek oficialiesiems propagandistams, tiek istorijos mokytojams ir taip nėra lengva paaiškinti, kodėl po daugelio metų tarybinio režimo nusikaltimų, Lietuvos kariai yra siunčiami legalizuoti JAV vykdomų karinių nusikaltimų prie afganistaniečius bei irakiečius, kodėl dar nepraėjus nė dvidešimčiai metų po išsivadavimo iš TSRS okupacijos, Lietuvos kariai puola dalyvauti Irako okupacijoje, padėdami pavergti Irako tautą ir pavogti jos naftą (panašiai kaip „Mažeikių naftą“) amerikiečiams, kurie dar ne taip seniai siuntė lietuvius į beprasmišką mirtį, begėdiškai meluodami, kad ruošiasi išvaduoti Lietuvą.

Jeigu tai kerštas už Lietuvos patirtas skriaudas, tai kodėl irakiečiams bei afganistaniečiams, kurie juk nieko blogo Lietuvai nepadarė?

Mokyklinės istorijos iškraipymas yra melas ir apgaulė

Be abejonės, Lietuvai reikalingas ir patriotinis auklėjimas, tautinė mokykla turi stengtis ugdyti Lietuvos patriotus ir todėl reikia pabrėžti tai, kas Lietuvos istorijoje buvo gera, sukurti teigiamus kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę „įvaizdžius“, su kuriais dabartiniai moksleiviai galėtų susitapatinti ir galbūt jais sekti ateityje.

Žinoma, kažko tokio reikia, ir šią funkciją puikiai atlieka grožinė literatūra, poezija, estetika, pagaliau visi tie kovotojų už Lietuvos laisvę paminėjimo ritualai. Tačiau istorija semantiškai nėra grožinės literatūros porūšis, visų pirma, istorija – tai mokslas (ar faktinis pasakojimas) apie tai, kas iš tikrųjų vyko praeityje.

Argi tikrus patriotus galima išugdyti su melo pagalba?

Tačiau mokyklinė Lietuvos istorija pagal apibrėžimą privalo išvardinti svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius ir procesus, – dalis moksleivių tiki, kad būtent taip ir yra; kai kurie iš jų, išgirdę apie vieną ar kitą faktą, neįtrauktą į istorijos kursą, supranta tai kaip melą ar dezinformaciją, nes „per istorijos pamokas taip nesakė“.

Todėl, skirtingai nuo grožinio kūrinio, svarbių faktų ar procesų nutylėjimas istorijos kurse yra ne tik iškraipymas, tai yra banaliausias melas, kurios tikslas – apgauti moksleivius, suformuoti akivaizdžiai klaidingą jų istorijos suvokimą ir tokiu būdu jais manipuliuoti.

Mokyklinė Lietuvos istorija siekia primesti vaikams „ideologiškai teisingą“ juodai-baltą pasaulio vaizdą

Lietuvos istorijos klastojimas siekiant pavaizduoti Lietuvos valstybę pačioje palankiausioje šviesoje greičiausiai teisinamas poreikiu ugdyti lojalius piliečius – tokius, kurie klusniai eitų tarnauti į armiją, nuolankiai balsuotų rinkimuose už parlamentines partijas, mokėtų mokesčius ir pan.

Tačiau argi tikrus patriotus galima išugdyti melo pagalba? Argi žmones, kuriuos apmulkino, pripasakodami pasakų apie Lietuvos šlovingą praeitį ir išmintinguosius valdovus, apie kilniuosius kovotojus už Lietuvos laisvę, pagaliau apie dabartinę Lietuvos „demokratiją“, galima vadinti patriotais? Juk jiems nuo pat vaikystės buvo stengiamasi įdiegti juodai-baltą pasaulio vaizdą: Katalikų bažnyčia, istoriniai Lietuvos valdovai, dabartinė valdžia ir visi jų sąjungininkai iš vadinamųjų „Vakarų“ – besąlygiškai geri ir kilnūs („baltieji), tuo tarpu visi jų priešai ir nedraugai, tokie kaip Rusija, Baltarusija, dauguma musulmonų, komunistai, kairieji ir pan., – „juodieji“, absoliutaus blogio atstovai, jie visada ir visur darė ir daro mūsų šaliai tiktai bloga – per visą Lietuvos istoriją.

Kitaip sakant, Lietuvos moksleivius norima išugdyti protiškai ribotais primityvais, kurie griežtai skirstytų pasaulį į „geruosius“ ir „bloguosius“ ir nemėgintų netgi abejoti Katalikų bažnyčios propaganda ar oficialiosios Lietuvos vyriausybės politikos pagrįstumu.

Dabartinė oficialioji ideologija kaip du vandens lašai primena tarybinę ideologiją – komunistų partija ir jos draugai bei sąjungininkai – „gerieji“ (baltieji), o visi kiti – „blogieji“ (juodieji). Tarybinė pasaulio ir Lietuvos istorija irgi kalbėdavo tik apie tuos faktus, kurie atitikdavo juodai-baltą istorinį pasakojimą, kurį turėdavo perimti tuometiniai moksleiviai.

Juk dabartinę Lietuvos „tautinę mokyklą“ kūrė žmonės, kurie užaugo idėjiniais komjaunuoliais ir komunistais, ir tik vėliau, pasikeitus Lietuvos politiniam režimui, perėjo prie dabartinės ideologijos. Kaip galima spręsti iš to, kuo tapo Lietuvos tautinė mokykla, jie tiesiog pakeitė tarybines vertybes „vakarietiškomis“ bei katalikiškomis, tačiau išsaugojo savo primityvų juodai-baltą pasaulio vaizdą, – tiktai apvertė jį atvirkščiai: buvę „gerieji“ komunistai tapo „blogaisiais“ („juodaisiais“), o kažkada keikti „kapitalistai“ – „geraisiais“ („baltaisiais“).

Kitaip sakant, iškovojus nepriklausomybę, viso labo buvo pakeisti keli stabai ir eilinį kartą perrašyta Lietuvos istorija, – iš esmės niekas daugiau nepasikeitė.

Suklastota Lietuvos istorija ne ugdo patriotizmą, o gimdo nusivylimą Lietuva

Naivu būtų tikėtis, kad vaikai, anksčiau ar vėliau suvokę, jog yra begėdiškai mulkinami, suprastų ir pateisintų Švietimo ministerijos ideologus, duodamiesi „auklėjami“ bei „ugdomi“ melu ir apgaule.

klausimas

Kam skirta mokyklinė Lietuvos istorija?

Skleisti Švietimo ministerijos patvirtintą propagandą

Pateikti mokiniams tuos istorinius faktus, kurie pavaizduoja Lietuvos valstybingumo raidą iš geriausios pusės

Pateikti moksleiviams visus svarbiausius Lietuvos istorijos faktus

Žinoma, jiems tai išeina į naudą – moksleiviai labai anksti supranta, kad Lietuvos valstybėje ką nors pasiekti galima tiktai apsimetinėjant, meluojant bei žeminantis prieš tuos, kurie valdžioje.

Moksleiviai su tuo susiduria ne tik studijuodami Lietuvos istoriją – juk ir mokykloje formalius rezultatus nulemia ne tiek sugebėjimai ir pastangos, kiek tėvelių nešami kyšiai, kur egzaminų atsakymai, taigi ir rezultatai, perkami ir parduodami, kur labai dažnai nulemia katalikas tu ar ne (pavyzdžiui, anglų kalbos egzamino metu), pinigai bei pažintys.

Akivaizdu, kad dauguma vaikų nusivilia, iš pradžių mokykla, o po to – ir mele, apgaulėje bei propagandoje paskendusia Lietuvos valstybe. Apklausos rodo, kad absoliuti dauguma dabartinių moksleivių norėtų kuo greičiau išvažiuoti iš šalies, kur jie yra mulkinami nuo pat vaikystės, – o gal tai prasideda kartu su suklastota Lietuvos istorija?

Ką apie tai galvojate?


Įveskite antrąjį ir paskutinįjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Padaryk melą dideliu, padaryk jį paprastu, kartok jį – ir anksčiau ar vėliau jie juo patikės.

Hitleris

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2017