Counter-Propaganda.com

Kas išgelbės Lietuvos valstybę?

2003 02 24

Lietuva – viena korumpuočiausių Europos šalių. To priežastis – teisinio nihilizmo atmosfera, politikai ir valdininkai ignoruoja net imperatyvius Konstitucijos reikalavimus. Vienintelė viltis – demokratija.

Lietuvos „pasiekimai“

Dabar jau niekam nebekyla abejonių, kad Lietuva galutinai įsitvirtino kaip pati skurdžiausia šalis tarp dešimties kandidačių, praeitais metais užbaigusių derybas su Europos Sąjunga. Kodėl taip atsitiko? Daugelis Lietuvos vertintojų tesiteikia paminėti Rusijos krizę: Lietuvos prekybos apimtys su NVS valstybėmis buvo didžiausios, tad ji nukentėjo labiausiai ir vis dar negali pasivyti savo kaimynų. Tačiau nesinori sutikti, kad Rusijos krizės pasekmės yra pagrindinė Lietuvos problema. Galbūt priežasčių reikėtų ieškoti kitur.

Šiais laikais mažai kas abejoja, kad ekonominiai rezultatai yra tiesiogiai priklausomi nuo teisinės ir politinės šalies ūkio aplinkos. Kaip parodė autoritetingų tarptautinių organizacijų atlikti tyrimai, valstybės kokybė buvo vienas svarbiausių faktorių, lėmusių pokomunistinių šalių ekonominių reformų sėkmę. Lietuvos patirtis gali būti geriausiu pavyzdžiu: korupcijos lygis pas mus yra aukščiausias tarp dešimties kandidačių, ir Lietuva yra antra pagal valstybės užgrobimo (anglų kalba – state capture) lygį (po Latvijos). Dar aukštesniais rodikliais gali „didžiuotis“ nebent Bulgarija ir Rumunija, kurias Lietuva kol kas dar vis lenkia ir ekonomiškai, ir kurioms dar nebuvo pasiūlyta stoti į Europos Sąjungą.

Ką iš tikrųjų reiškia korupcijos lygis ir valstybės užgrobimas

Stebint Lietuvos politikų reakciją į mokslininkų (dažniausiai užsieniečių) daromas išvadas, specialaus išsilavinimo neturinčiam Lietuvos piliečiui gali susidaryti įspūdis, kad kai yra kalbama apie korupciją Lietuvoje, turima omenyje tiktai atskirų kategorijų, dažniausiai žemiausio lygio valstybės valdininkų korupcija. T.y. – kad korumpuoti yra tik tam tikri valdininkai, kaip kelių policija ar sveikatos apsaugos darbuotojai, su kuriais eiliniai Lietuvos piliečiai gana dažnai susiduria ir neretai patys ką nors „į leteną“ pasiūlo. Tuo tarpu laikas nuo laiko žiniasklaidoje nušviečiami aukštesnio lygio korupcijos skandalai – tai tik retos išimtys, mažai ką bendro turinčios su bendra padėtimi aukščiausio lygio valstybės organuose.

Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tyrimai rodo, kad korupcija yra persmelkusi visas Lietuvos (žinoma, ne tik Lietuvos) visuomeninio gyvenimo sritis, kad retas verslininkas nėra davęs kyšio vienam ar kitam pareigūnui, kad tai yra „normali“ praktika daugelyje konkursų valstybiniams užsakymams, kuriuos labai jau dažnai laimi organizatorių giminaičiai ar šiaip „geri pažįstami“. Kitas mįslingas rodiklis – valstybės užgrobimo lygis – rodo aukščiausio politikų ir valdininkų korupcijos mastą. „Valstybės užgrobimas“ reiškia, kad valstybės valdymo institucijų sprendimai priimami ne pagal jos piliečių daugumos, bet pagal politikų grupių, įtakingų pramoninkų susivienijimų ar atskirų verslininkų interesus.

Aukštas valstybės užgrobimo lygis Lietuvoje reiškia, kad daug politinių sprendimų realiai priima keli įtakingi žmonės ar jų grupės sugebančios vienu ar kitu būdu kontroliuoti aukščiausio rango valdininkus ir politikus. Vadinasi daugelis reformų yra vykdomos taip, kad būtų patenkinti negausaus įtakingųjų rato politiniai ar piniginiai interesai, tam aukojant visos valstybės ir daugumos jos gyventojų gerovę.

Sprendimas – demokratizacija

Lietuvos valdžia jau yra ne kartą demonstravusi, kad ji kovoja su korupcija. Buvo ir yra vykdomos antikorupcinės programos, priimami specialūs įstatymai, kartas nuo karto pagaunamas ar netgi nuteisiamas vienas kitas netgi ne pačio žemiausio rango valdininkas ar netgi politikas. Tačiau neretam stebėtojui tai atrodo panašu į kosmetinius patvarkymus, demonstraciją užsienio apžvalgininkams. To neužtenka. Norint pasiekti apčiuopiamų rezultatų, reikia įveikti korupciją visuose lygiuose.

Tačiau kaip tai pasiekti? Žemesnio lygio valdininkus gali kontroliuoti jų viršininkai. Tačiau kas gali sukontroliuoti pačius viršininkus? Kas gali sukontroliuoti korupciją pačiuose aukščiausiuose valdžios ešelonuose? Kas gali užtikrinti politikų ir valdininkų atsakomybę? Kol kas tėra žinomas vienintelis efektyvus būdas – demokratija. Visuomenė – tai vienintelis veiksnys, galintis sukontroliuoti aukščiausio lygio politikus. Tačiau tam turi būti sudarytos sąlygos.

Teisinė valstybė – būtina demokratijos sąlyga

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad kur jau kur, o demokratijos srityje Lietuvoje viskas gerai. Rinkimai vyksta reguliariai, vyriausybės keičiasi taikiai, valdžios institucijos formuojamos demokratiniu keliu... Tačiau ar to užtenka? Vargu bau. Valdžios organų formavimas rinkimų pagalba jau seniai nebėra laikomas pakankama demokratijos sąlyga. Pagrindinis demokratijos tikslas yra užtikrinti, kad vyriausybė gintų visų valstybės piliečių interesus. Todėl ir po rinkimų valdžios institucijos turi besąlygiškai laikytis jų veiklą reguliuojančių taisyklių. Kaip Lietuvos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, „visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei“. Pagrindinis valdžios organų veiklą reguliuojantis aktas yra Konstitucija, turinti „aukščiausią juridinę galią; <…> Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją“.

Besąlygiškas Konstitucijos ir įstatymų laikymasis yra būtina demokratijos sąlyga, kurios pagalba atstovaujamosios valdžios, visuotinės rinkimų teisės ir kiti pilietinės visuomenės galią įtvirtinantys principai tampa galingais valstybės valdžios pilietinės kontrolės įrankiais. Tiesioginis ryšys tarp teisinės sistemos efektyvumo ir šalies gerovės yra patvirtintas moksliniais tyrimais.

Iki ko priveda teisinis nihilizmas

Konstitucinis teismas yra pastebėjęs, kad į jo nutarimus kartais nekreipiama dėmesio, nemaža jų dalis lieka neįgyvendinta. Panašu, kad Lietuvos valdžios institucijos per daug nesivargina skaitydamos Konstituciją. Ir tai gali Lietuvai labai daug kainuoti.

Turbūt labiausiai šia prasme yra pagarsėjusi Lietuvos naftos įmonių privatizavimo istorija. Sudarant sutartį su „Williams International“ kompanija, Lietuvos Vyriausybė prisiėmė įsipareigojimus atlyginti amerikiečių kompanijos patiriamus nuostolius, tame tarpe netgi tuos, kurie atsiranda dėl pačių amerikiečių ar bendrovės „Mažeikių nafta“ kaltės. Visi puikiai žinome, kuo tai baigėsi, kiek tai kainavo Lietuvai.

Tuo tarpu, jei būtų laikomasi Konstitucijos, nieko panašaus nebūtų įvykę. Kaip išaiškino Konstitucinis teismas, tos Seimo priimto įstatymo nuostatos, kurios leido Lietuvos Vyriausybei išmokėti amerikiečiams neribotas sumas iš valstybės biudžeto, tiesiogiai prieštaravo Konstitucijai. Pats sutarties pasirašymo procesas buvo didele dalimi neteisėtas. Tačiau net ir Teismui išaiškinus bei detaliai įvardinus Konstitucijos pažeidimus, Lietuvos Vyriausybė nesiėmė priemonių, valstybės patirtai žalai atitaisyti. „Williams“ buvo leista pasitraukti su visais jo prisirinktais pinigais netgi nereikalaujant vykdyti toje pačioje sutartyje numatytų sąlygų – investicijų į „Mažeikių naftą“. Vyriausybė tuo būdu pademonstravo, kad jai nei dėl Konstitucijos, nei dėl Lietuvos valstybės prarastų pinigų galvos neskauda. Juk tai tiesą sakant ne Vyriausybės, bet Valstybės Konstitucija ir pinigai.

Konstitucija ignoruojama ir stojant į Europos Sąjungą?

Su „Williams“ Lietuva prarado labai daug. Tačiau dar daugiau gali nulemti Lietuvos eurointegracija. Panašu, kad santykiai su Europos Sąjunga lems Lietuvos likimą artimiausiais dešimtmečiais. Apsisprendžiant dėl tokio svarbaus žingsnio kaip stojimas, turėtų būti be galo svarbu, kad tai vyktų legaliai, kad būtų pasiektas teisėtas sprendimas, kad jis atspindėtų Lietuvos žmonių valią.

Tačiau iš tikrųjų viskas vyksta atvirkščiai. Jau ir praeitą kartą Referendumo įstatymas buvo pakeistas siekiant konkretaus politinio tikslo. Tačiau ir to neužteko. Politikai ir toliau neriasi iš kailio siekdami, kad būtų įstota bet kokia kaina. Įstatymas keičiamas dar kartą, netgi neslepiant tikrųjų intencijų. Toks manipuliavimas procedūromis siekiant sumenkinti Lietuvos gyventojų apsisprendimo teisę pats savaime prieštarauja vienam pagrindinių teisės principų, teigiančiam įstatymų universalumą ir yra vienas iš galimų valstybės užgrobimo lygio rodiklių.

O kaip reikia suprasti neseniai skelbtą pagrindinių partijų vadovų deklaraciją? Buvo siūlyta skelbti tik konsultacinį referendumą. Panašu, kad įtakingiausi Lietuvos politikai baigia užmiršti, kad Konstitucija egzistuoja ir kas joje rašoma. Devintajame Konstitucijos straipsnyje yra nedviprasmiškai suformuluota, kad „Svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Taigi egzistuoja du variantai: arba stojimas į Europos Sąjungą nėra vienas svarbiausių klausimų, arba partijų vadovai tiesiog ignoruoja Konstituciją, mano, kad jiems pastaroji negalioja. Tuo tarpu Konstitucija turėtų būti svarbiausia gairė kiekvienam politikui ar valdininkui, kokio aukšto rango jis bebūtų.

Netgi svarbiausieji Konstitucijos principai

Tačiau visų keisčiausia, kad yra visiškai užmirštas pats svarbiausias Lietuvos valstybės ir teisės principas, įtvirtintas pirmajame Konstitucijos straipsnyje, o taip pat ir keliose kitose jos vietose: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Netgi neimant domėn naudingumo klausimo, narystė Europos Sąjungoje sąlygoja bent dalinį nepriklausomybės praradimą. Europos Sąjungos priimami sprendimai jau dabar yra privalomi ir turi aukštesnę galią nei jos narių konstitucijos. Be to nereikia pamiršti, kad greitai savo darbą baigs Europos Konventas, ir visai įmanoma, kad Tarpvyriausybinei konferencijai priėmus Europos Sąjungos konstituciją, Lietuva įstotų jau į federaciją, kas reikštų visišką nepriklausomybės praradimą. Dabar populiaru ginčytis dėl nepriklausomybės vertės, tačiau Lietuvos vadovai pamiršta, kad jos nustatymo procedūra jau yra detaliai nustatyta. Konstitucijos skirsnyje „Dėl Konstitucijos keitimo“ yra vienareikšmiškai nurodyta, kad pirmasis straipsnis, kaip aukščiausia Lietuvos valstybės teisinė norma, „gali būti pakeista tik referendumu, jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę“.

Taigi nepriklausomybės gali būti atsisakyta. Tačiau tik tada, jei tai būtų naudinga ypač didelei Lietuvos gyventojų daugumai. Argi nepriklausomybė to neverta? Valdančios politinės partijos mano, kad neverta. Politikai ramiai sau nusistatinėja stojimo procedūrą patys, tarsi jų valdžios niekas neribotų.

Ko tikėtis?

Stojimo Europos Sąjungą nepalankiomis sąlygomis pasekmės gali būti daug skaudesnės nei naftos perdirbimo objektų privatizavimo aferos. Tai pajus kiekvienas iš mūsų, tad teisėtu stojimo procesu turi būti suinteresuotas kiekvienas. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad priemonės politikų savivalei suvaldyti yra labai ir labai ribotos. Formaliai konstitucinę kontrolę vykdo Konstitucinis teismas, tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, jo sprendimai dažnai ignoruojami. O Teismas neturi savo policijos ar kitų priemonių, kurios galėtų priversti politikus jo klausyti.

Taigi formalių valstybės institucijų neužtenka. Pati tobuliausia konstitucija, iš užsienio nusikopijuotos pažangiausios politinės procedūros, rinkimai ir gražios kalbos toli gražu neužtikrina demokratijos. Patirtis rodo, kad tikra demokratija yra neįmanoma be brandžios pilietinės visuomenės. Pastaroji Lietuvoje yra tiktai užuomazgos stadijoje. Lietuvos piliečiai yra vieni mažiausiai organizuotų. Lietuvos profsąjungos yra vienos silpniausių Europoje, susiskaidžiusios ir dažnai partijų manipuliuojamos. Tačiau liūdniausia yra tai, kad žmonės yra nusivylę partijomis, politika, o neretai – ir pačia demokratija. Todėl korumpuoti politikai ir valdininkai jaučiasi saugiai. Mažai kas drįsta viešai suabejoti jų nuoširdumu, jau nekalbant apie tai, kad kas nors mėgintų priversti laikytis Konstitucijos ir įstatymų ar net atsakyti už valstybei padarytą žalą teisme.

Niekas neateis iš šalies ir „nesutvarkys“ Lietuvos. Lietuviai turi suprasti, kad tik jie patys gali tai padaryti. Tačiau tam reikia patikėti demokratija ir svarbiausia pačiais savimi. Reikia suprasti, kad demokratinė valstybės sąranga pati savaime neužtikrina gero gyvenimo. Ji tik suteikia galimybę patiems jį susikurti.

Norėtųsi tikėtis, kad kada nors ateis laikas, kai visi Lietuvos politikai ir valdininkai bus priversti dirbti valstybės ir visų žmonių gerovei. Ir nebereikės aiškintis, kas užgrobė Lietuvos valstybę.

Dabar jau atrodo taip naivu ☺


Įveskite antrąjį ir trečiąjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Kramtyk prieš prarydamas.

Džordžas V. Bušas

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2017