Counter-Propaganda.com

Jėzus Kristus: dievas? – fokusininkas? – nusikaltėlis? – ligonis?

2006 08 01

Evangelijos pateikia liudijimų apie krikščionių pranašo gyvenimą ir mokymą, pagal kuriuos galima spręsti, jog Jėzus Kristus buvo dievas, gabus fokusininkas, pavojingas nusikaltėlis ar tiesiog psichinis ligonis.

Jėzus Kristus buvo nuteistas, ir jam buvo įvykdyta mirties bausmė, kaip atsitikdavo ir dabar atsitinka daugeliui kriminalinių nusikaltėlių

Pagal krikščionių interpretaciją, Jėzus Kristus buvo kankinys, pasiaukojęs už žmonių „išganymą“ ir be jokios kaltės nukankintas. Tačiau juk Jėzus nebuvo spontaniškai nulinčiuotas. Jėzus Kristus buvo teisiamas pagal tuo metu Palestinoje galiojusią Romos teisę, o nukryžiavimas buvo standartinė bausmė, kuria bausdavo nuteistus mirti kriminalinius nusikaltėlius, o ne koks nors specialus kankinimo būdas.

Krikščionys tiki, kad jų garbinamas krikščionybės pranašas Jėzus Kristus (gyvenime – Jėhuja ar Jėšuja iš Nazareto) buvo dievas ar bent dievo sūnus ir gyveno išskirtinai dorybingą gyvenimą. Tačiau juk Romos imperija jau buvo daugiau ar mažiau teisinė valstybė, ir, jei žmogui ten buvo įvykdoma mirties bausmė, tam turėjo būti vienoks ar kitoks realus pagrindas.

Apie Jėzų Kristų, jo charakterį ir gyvenimą galima spręsti tik iš evangelijų

Jėzus Kristus faktiškai nėra minimas jokiuose to meto istoriniuose šaltiniuose, jei neskaitysime keleto užuominų, labai jau primenančių krikščionių vėliau įterptas klastotes. Ir tame nėra nieko keisto – juk tokių kaip Jėzus Kristus pirmuose mūsų eros amžiuose buvo šimtai. Jie vadino save pranašais, žydų karaliaus Dovydo įpėdiniais ar mesijais, pranašavo pasaulio pabaigą, klajojo po Palestiną ir bandė suburti aplink save kuo daugiau pasekėjų bei pradėti ginkluotą kovą prieš užkariautojus romėnus – kaip buvo įprasta to meto žydų kultūroje.

Kartais tokiems pranašams pavykdavo pasiekti savo tikslą, ir kiekvienu tokiu atveju romėnams tekdavo malšinti naują žydų sukilimą. Todėl taikos savo imperijoje siekę romėnai, pavargę kovoti su niekaip nenurimstančiu žydų pasipriešinimu, stengdavosi nutraukti sėkmingesniųjų pranašų veiklą, kol šie dar nesubūrė per daug pasekėjų. Taigi amžininkai nelaikė vertu netgi užsiminti apie tai, kad kartu su kitais pranašais buvo nubaustas ir Jėzus Kristus – iš pažiūros eilinis žydų maištininkas.

Kažkiek duomenų apie Jėzų Kristų ir jo gyvenimą pateikia evangelijos – pirmųjų pasekėjų pasakojimai apie tą, kurį jie garbino kaip dievą.

Deja, eiliniams žmonėms yra prieinamos tik tos evangelijos, kurios buvo atrinktos krikščionių šventikų ir kanonizuotos bei įtrauktos į Bibliją. Nekyla abejonių, kad tai yra būtent tos evangelijos, kurios labiausiai atitinka krikščioniškosios biurokratijos interesus, ir Jėzus Kristus jose vaizduojamas iš pačios palankiausios pusės.

Tačiau ir keturiose Vakarų tradicijos Naujojo Testamento evangelijose: pagal Matą, Marką, Luką ir Joną, – yra pateikta pakankamai informacijos, leidžiančios suprasti, koks Jėzus Kristus buvo iš tikrųjų. Svarbiausia yra nekreipti per daug dėmesio į gausius Jėzaus pamokslus miniai, kurių metu Kristus dažniausiai atkartodavo senųjų žydų pranašų mintis, o spręsti pagal tai, ką Jėzus Kristus kalbėjo savo mokiniams intymioje aplinkoje, o taip pat pagal konkrečius Jėzaus veiksmus ir poelgius. Viduramžių perrašinėtojai galėjo iškraipyti kai kurių Jėzaus Kristaus pamokslų prasmę, tačiau vargu ar jie drįso prifabrikuoti daug naujų epizodų.

Iš pirmo žvilgsnio Jėzus Kristus pasirodo geranorišku fokusininku

Evangelijose ir kitose Naujojo Testamento vietose visą laiką akcentuojama, kad Jėzus Kristus visų pirma kalbėjo apie pozityvius jausmus – meilę artimui, užuojautą kenčiantiems ir neturtingiesiems, skriaudų atleidimą ir pan., todėl gali pasirodyti, kad Jėzus Kristus buvo absoliutus filantropas, geraširdis, visą savo gyvenimą visiems linkėjęs ir daręs tiktai gera.

Daug dėmesio Naujasis Testamentas paskyrė Jėzaus Kristaus darytiems „stebuklams“, – tokiems kaip mirusių žmonių atgaivinimas, nepagydomų ligonių išgydymas, vaikščiojimas vandeniu ar daugelio žmonių pamaitinimas ir pagirdymas nedideliu kiekiu maisto ir vandens ar vyno.

Kažkodėl evangelijose nėra netgi užsiminta, kad visi tie „stebuklai“ buvo ne kas kita, kaip standartiniai senovės žydų fokusai, kokius atlikti mokėjo daugelis ir kurių atlikimo technikos greičiausiai buvo perduodamos iš kartos į kartą „stebukluose“ besispecializuojančiose žydų šventikų giminėse.

Juk būtent todėl Jėzus Kristus nesusilaukė pasisekimo tarp išprususių žydų. Juk tai, kuo žavėjosi „mišiugenai“ (ne žydai), o krikščionys šlovino ir šlovina kaip savo dievo darytus stebuklus, to meto išsilavinusiems žydams buvo paprasčiausi nuvalkioti fokusai, kokius rodydavo kiekvienas save gerbiantis pranašas, o kai kuriuos iš jų ko gero profesionalūs stebukladariai rodydavo turgaus aikštėse.

Juk netgi Biblijoje užsimenama, kad Jėzus Kristus nesugebėjo nei akmenų duona paversti, nei nuo Jeruzalės šventyklos stogo nušokti. Raginimai tai padaryti evangelijose pristatomi kaip „šėtono gundymai“, privertę Jėzų išsisukinėti gudriomis frazėmis.

Jėzus Kristus išsiskyrė savo neapykanta kiekvienam, kuris jo negarbino, o taip pat šiurpinančiu šaltumu, jei ne panieka, savo šeimai.

Taigi neįdėmiai perskaičius evangelijas, atrodo, kad Jėzus Kristus buvo nekenksmingas iliuzionistas, keliavo sau po Palestiną, pamokslavo, rodė triukus, vadino save Jehovos sūnumi ir kvietė žmones būti geresniais. Kristaus mirtis ant kryžiaus iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nekalto žmogaus pasiaukojimas už savo tikėjimą ir šviesius idealus.

Tačiau atidžiau išstudijavus Naująjį Testamentą, Jėzus Kristus pasirodo visiškai kitoje perspektyvoje. Kai kurie krikščionių pranašo poelgiai liudija, kad Jėzus Kristus išsiskyrė savo neapykanta kiekvienam, kuris jo negarbino, o taip pat šiurpinančiu šaltumu, jei ne panieka, savo šeimai. Jėzus Kristus turėjo akivaizdžių smurtininko ir sadisto požymių; kai kurie evangelijų epizodai sukelia abejonių dėl psichinės krikščionių pranašo būklės ar netgi teisinio Kristaus veiksnumo.

Jėzui Kristui buvo nesvetimas sadizmas

Labai daug apie Jėzaus Kristaus asmenybę pasako krikščionių paprastai neeskaluojamas epizodas iš Kristaus vaikystės. Kartą, šeimai grįžtant iš Jeruzalės, dvylikametis Jėzus Kristus nieko neįspėjęs pabėgo nuo savo tėvų. Šie išsigandę visur ieškojo sūnaus ir po kelių dienų surado Jėzų Jeruzalės šventykloje. Kai Jėzaus Kristaus motina Marija pasiskundė: „Vaikeli, kam mums tai padarei!? Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškojome tavęs“, – berniukas negailestingai atrėžė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Evangelija pagal Luką, 2/42-49)

Psichoanalitikai čia kaip mat prisimintų Edipo kompleksą ir kitus panašius sindromus – bet kokiu atveju šis Luko Evangelijos epizodas vienreikšmiškai liudija, kad Jėzus Kristus nė kiek nepergyveno dėl to, kad įskaudino tėvus. Iš Kristaus reakcijos galima daryti išvadą, kad tėvų pergyvenimai ir skausmas berniukui suteikė malonumą, – juk šiurkščiu savo atsakymu Jėzus Kristus dar labiau įskaudino savo motiną ir žmogų, kuris augino Jėzų kaip tikrą savo sūnų.

Jėzus Kristus kaip latentinis sadistas atsiskleidė ir epizode, kai vienas fariziejus (griežto žodinės judaizmo tradicijos laikymosi šalininkas) pasikvietė Jėzų pas save pietų ir nusistebėjo, kad Jėzus Kristus išsidrėbė gulte nenusiplovęs rankų. (Kaip ne kartą pabrėžta ir Biblijoje, plautis rankas prieš valgį buvo šventa kiekvieno žydo pareiga, – visai gali būti, kad patarlė apie kiaulę ir bažnyčią tapo tokia populiari būtent šio epizodo dėka.)

Tada Jėzus Kristus, aiškiai jausdamas malonumą, išsityčiojo iš šeimininko ir visų fariziejų, negailestingai žemindamas juos pačius, jų tikėjimą, papročius bei visą žydų kultūrą. (Evangelija pagal Luką, 11/37-52)

Net jeigu fariziejus ir buvo neteisus, joks padorus žmogus, pranašas ar dievas negalėtų taip begėdiškai tyčiotis iš žmonių, kurie pakvietė jį į svečius ir elgėsi taip, kaip nuo amžių elgėsi visa žydų tauta. Matyt Jėzus Kristus pajuto, kad šeimininkas ir kiti fariziejai jį gerbė, jam simpatizavo, ir nedelsdamas pasinaudojo savo svečio neliečiamybės statusu, kad galėtų nebaudžiamas patenkinti savo sadistinius polinkius.

(Šį epizodą vėliau begalinę daugybę kartų pakartojo krikščionys, kurie daugelį šimtmečių tyčiojosi iš žydų ir visaip juos žemino. Tiesa, žydai buvo viena iš tų kelių nekrikščioniškų tautų, kurių krikščionys iki galo nesunaikino Viduramžiais, nors ir turėjo tokią galimybę.)

Abu šie epizodai liudija apie užslėptą Jėzaus Kristaus žiaurumą, jo neeilinį narcisizmą, matyt, išugdytą minčių apie dieviškąją savo prigimtį, kuris kartais padėdavo Kristui demonstruoti begalinį pasitikėjimą savimi. Juk būtent šio, greičiausiai apsimestinio, dažnai peraugančio į įžūlumą pasitikėjimo savimi dėka kai kurie mažiau išsilavinę amžininkai patikėjo, kad Jėzus Kristus buvo pranašas, mesijas ar netgi dievas.

Jėzus Kristus buvo linkęs į smurtą

Vienas iš žinomiausių Jėzaus polinkio į smurtą pasireiškimų – scena, kai sužvėrėjęs iš pykčio Jėzus Kristus smurtinėmis priemonėmis išvijo prekiautojus ir pinigų keitėjus iš Jeruzalės šventyklos: „Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus“ (Evangelija pagal Joną, 2/15).

Visai gerbtinas Jėzaus Kristaus požiūris į šventyklos nesuderinamumą su verslu. (Įdomu, kaip Jėzus Kristus reaguotų į dabartinį Vatikaną, kuris iš pirmo žvilgsnio gali priminti didelę suvenyrų parduotuvę.)

Vis dėlto, tai, kad Jėzus Kristus smurtavo prieš žmones, kuriems prekyba ir pinigų keitimas greičiausiai buvo vienintelis pragyvenimo ir šeimų išlaikymo būdas, o ne šventyklos vadovybę, kuri tai leido, o ko gero dar ir skatino (gal netgi rinko iš prekeivių specialius mokesčius), aiškiai rodo, kad Jėzui Kristui buvo svarbiausia anaiptol ne šventyklos šventumas.

Peršasi išvada, kad Jėzus Kristus paprasčiausiai pasinaudojo patogia proga pavaidinti didvyrį ir nebaudžiamai pasmurtauti prieš niekuo dėtus neaukšto socialinio statuso žmones, kurie netgi nepamėgino pasipriešinti isteriškajam pranašui ir būriui jį atlydėjusių pasekėjų. Juk jei Jėzus Kristus būtų pamėginęs pakelti ranką prieš tikruosius kaltininkus – aukščiausius žydų šventikus, kurie organizavo prekybą gyvuliais ir pinigų keitimą tam, kad iš toli atvykusiems lankytojams būtų patogiau aukoti Jahvei – padūkusį Jėzų būtų sutramdę per kelias akimirkas.

Jėzus Kristus sugebėjo supykti netgi ant MEDŽIO, kuris jam nedavė vaisių pavasarį!

Smurtinio Jėzaus Kristaus charakterio kulminacija vis dėlto reikėtų laikyti garsiąją sceną su figmedžiu, aprašytą keliose evangelijose. (Pav. Evangelija pagal Marką, 11/13-14 ir 20-21 ar Evangelija pagal Matą, 21/19)

Kartą Jėzus Kristus užsinorėjo surasti vaisių ant šalikelėje augusio figmedžio, tačiau buvo pavasaris, ir medis, žinoma, niekaip nesugebėjo įvykdyti Kristaus užgaidos. Tada Jėzus Kristus baisiausiai supyko ir prakeikė figmedį, ir, kaip teigia evangelijos, nelaimingas medis greitai nudžiūvo. (Tai, beje, irgi laikoma stebuklu, nes Biblijoje neminima, kad Jėzus Kristus ar kas nors iš jo pasekėjų būtų kirtęs figmedžio šaknis ar laistęs medį kokiu nors specialiu skiediniu.)

Patsai faktas, kad Jėzus Kristus sugebėjo supykti netgi ant MEDŽIO, kuris jam nedavė vaisių pavasarį, ir už tai norėjo vargšą figmedį sunaikinti, o greičiausiai – netgi fiziškai sunaikino, labai daug pasako apie Kristaus asmenybę. Akivaizdu, kad Jėzus Kristus troško valdyti viską, kas gyva, reikalavo besąlygiško paklusnumo, o visi nepaklūstantys turėjo būti sunaikinti.

Abu šie epizodai leidžia daryti išvadą, kad greičiausiai Jėzus Kristus turėjo nuslopintą polinkį smurtą, kuris pasireikšdavo tada, kai Jėzus buvo įsitikinęs savo nebaudžiamumu, ar netgi kentėjo nuo psichologinės nekrofilijos.(Apie psichologinę nekrofiliją – žr. Э.Фромм / Анатомия человеческой деструктивности.– Minskas, 1999.)

(Jėzaus Kristaus troškimą sunaikinti viską, kas jam nepakluso, perėmė ir įgyvendino Viduramžių krikščionys, kurie ne tik negailestingai išžudė visus prieš juos nenusižeminusius europiečius bei amerikiečius, iškirto šventuosius miškus bei sunaikino „nekrikščioniškus“ meno kūrinius, – jie persekiojo netgi jiems neįtikusias juodas kates.)

Jėzus Kristus kurstė neapykantą ir kvietė žmones smurtauti

Susidūręs su priešiškai nusiteikusiais žydų dvasininkais ir tuomet, kai buvo teisiamas, Jėzus Kristus kalbėdavo labai kilniai, išmintingai ir taikiai. Tačiau likęs savo pasekėjų tarpe, Jėzus dažnai parodydavo visai kitokį savo veidą.

Jėzus Kristus viešai ir atvirai neragino griauti šventyklų, tačiau pranašavo, kad Jeruzalės šventykla bus sugriauta (Evangelija pagal Matą, 24/2 arba Evangelija pagal Marką, 13/2) ir pagaliau netgi siūlė judėjams sugriauti jų pagrindinę šventovę, gudriai žadėdamas ją atstatyti per tris dienas – omenyje (Jono teigimu) turėdamas „savo kūno šventyklą“ (Evangelija pagal Joną, 2/19-21).

Jėzus Kristus ragino atleisti žmonėms jų buitinius nusižengimus, tačiau savęs negarbinimą laikė neatleistinu nusikaltimu. „Kas ne su manimi, tas prieš mane“, – aiškino Jėzus (Evangelija pagal Luką, 11/23) – taigi Jėzus Kristus nepaliko jokių abejonių savo šalininkams, – visi, kurie jo negarbina, yra jo priešai.

Jėzus Kristus pastoviai aiškino, kad tikrieji jo pasekėjai yra tie, kurie laiko priešais savo artimuosius ir išduoda juos dėl Jėzaus (pav. Evangelija pagal Matą, 10/36-38) bei davė suprasti, kad dėl jo reikės griebtis smurto netgi prieš savo artimiausius gimines: „Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos“. (Evangelija pagal Matą, 10/21 ir 18/15-17; taip pat Evangelija pagal Marką, 13/12).

Pagaliau intymioje aplinkoje Jėzus Kristus atvirai ir sąžiningai prisipažino savo mokiniams: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą...“ (Evangelija pagal Matą, 10, 34-35)

Jau turėdamas daug pasekėjų, Jėzus Kristus kartais paragindavo imtis smurto ir kalbėdamas miniai: „Nuo Jono Krikštytojo laikų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia...“ (Evangelija pagal Matą 11/12), ar netgi netiesiogiai kviesdavo žmones mušti netikėlius (pav. Evangelija pagal Luką, 19/27).

Užsiminė Jėzus Kristus ir apie tautų karą prieš tautas (Evangelija pagal Marką, 13/8; Evangelija pagal Luką, 21/10)

Taigi Jėzus Kristus skatindavo savo pasekėjus nekęsti kitaip mąstančių ir imtis smurto jų atžvilgiu. Visose keturiose evangelijose pasirodo netiesioginiai ir tiesioginiai raginimai nekęsti kitaip mąstančių ir žudyti juos, nors tai būtų ir artimiausi giminės.

(Jėzus Kristus naudojo gana standartinę „pranašišką“ strategiją, – iš pradžių kalbėjo nuosaikiai ir daugiau apie meilę ir skriaudų atleidimą, o vėliau, jau tapęs žinomu ir subūręs pakankamai pasekėjų, Jėzus Kristus pradėjo vis dažniau ir primygtiniau skatinti smurtą kitatikių atžvilgiu. Tai vėliau tapo mėgstama krikščionių taktika – jie iš pradžių gudriai įsiskverbdavo į naujas bendruomenes bei šalis tarsi su kilniais ir taikiais ketinimais, o kai tik paimdavo valdžią, – išžudydavo visus ir kiekvieną, kuris nesutikdavo prieš juos nusižeminti.)

Smurtiniai ir smurtą kurstantys Jėzaus Kristaus veiksmai įvardintini kaip nusikaltimai

Smurtas prieš taikius žmones visada ir visur buvo laikomas nusikaltimu. Galima neabejoti, jei koks nors Jėzaus Kristaus pasekėjas imtųsi niokoti Vatikano parduotuves, kaip nesuderinamas su „švento sosto“ statusu, ir rimbu primuštų jų pardavėjus, Katalikų bažnyčia nedelsdama paduotų tokį išsišokėlį į teismą ir stengtųsi, kad jis būtų nubaustas kuo griežtesne bausme.

Neapykantos bei smurto skatinimas taip pat visur buvo ir yra laikomas nusikaltimu. Ir dabar tiek smurtaujantys, tiek smurtą skatinantys žmonės yra izoliuojami nuo visuomenės, o kai kuriose šalyse – gali būti nubausti netgi aukščiausiąja bausme.

Taigi Pontijus Pilotas priėmė absoliučiai normalų nuosprendį pagal to meto teisinę praktiką – Jėzui Kristui teko atsakyti už savo nusikaltimus pagal tuo metu galiojusius romėnų įstatymus, kurie dar ir dabar neretai laikomi vienais pažangiausių visoje žmonijos istorijoje.

Pagaliau panašu, kad pats Jėzus Kristus suvokė, kad stūmė savo pasekėjus į nusikaltimus prieš žmogiškumą: „Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams <...> Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“ (Evangelija pagal Matą, 10/17,22).

Jėzus Kristus matomai turėjo rimtų psichikos problemų

Dabar vis dėlto atrodo, kad Jėzus Kristus buvo nubaustas per griežtai. Greičiausiai, jei Jėzus būtų teisiamas šiais laikais, visų pirma būtų atsižvelgta į jo psichikos būklę.

Anksčiau minėtieji epizodai: Jėzaus pabėgimas nuo tėvų, pietūs svečiuose pas fariziejų, smurtas šventykloje ir ypač figmedžio „nužudymas“ liudija, kad Jėzus Kristus turėjo rimtų psichikos sutrikimų – Kristaus charakteryje galima įžvelgti sadizmo ir psichologinės nekrofilijos bruožų, nuslopintą ir gal netgi nesuvoktą polinkį į smurtą.

Matyt, Jėzus Kristus labai kentėjo dėl to, kad nebuvo motinos vyro vaikas ir todėl negalėjo tikėtis tapti pilnateisiu tuometinės žydų bendruomenės nariu. Ko gero vaikystėje jam tekdavo kęsti bendraamžių panieką ir patyčias, ir Jėzus Kristus išsiugdė stiprų nepilnavertiškumo kompleksą.

Pabėgimo nuo tėvų epizodas rodo, kad Jėzus Kristus greičiausiai labai pergyveno dėl savo nesantuokinės kilmės ir, kaip dažnai atsitinka panašiais atvejais, tas jausmas peraugo į narcisizmą – beatodairišką savęs išaukštinimą, pasikėlimą ir gėrėjimąsi savimi.

Su patologiniu Jėzaus Kristaus narcisizmu greičiausiai ir buvo susijęs sveikos psichikos žmogui sunkiai suvokiamas savo šeimos gėdijimasis ar netgi vengimas.

Kaip galime spręsti iš evangelijų, gimtajame Nazarete Kristui nesisekė daryti stebuklus, kaip Jėzus Kristus ir pats prisipažino bei bandė pasiteisinti skambiomis frazėmis (Evangelija pagal Matą, 13/57,58; taip pat Evangelija pagal Luką, 4/23). Todėl jo artimieji toli gražu nepripažino jo dieviškumo („Mat netgi jo broliai juo netikėjo“, – Evangelija pagal Joną, 7/5), kaip, greičiausiai, ir dauguma Nazareto gyventojų. Matomai, Jėzus Kristus, kuris pats labai jau retai elgėsi taip, kaip mokė kitus, šio akibrokšto niekada jiems neatleido.

Iš kitos pusės, stebina Jėzaus Kristaus požiūris į santuoką, kaip į amžiną seksualinę vergovę (Evangelija pagal Matą, 19/4-6 arba Evangelija pagal Luką, 16/18). Kategoriškas santuokos neišardomumo teigimas, pralenkęs netgi griežtąją žydų moralę, provokuoja iškelti hipotezę, kad Jėzus Kristus (bent jau iki sutikdamas Mariją Magdalietę) greičiausiai negalėjo pasigirti pasisekimu tarp moterų ir todėl santuoką įsivaizdavo kaip būdą paversti moterį seksualine verge (kartais Jėzus tiesiog šlovino gyvenimą be sekso).

Piršdamas žmonėms savo prieštaringas vertybes, Jėzus Kristus nuolat kartodavo „tikrą tiesą sakau“ ir pan., kas šiaip nėra būdinga suaugusiam žmogui. Tai liudija, kad Jėzui vis dėlto trūko vidinio pasitikėjimo savimi, ypač tada, kai žmonės imdavo juo abejoti.

Pats Kristaus moralės bei pamokymų eklektiškumas ir vidinis prieštaringumas liudija apie nestabilią krikščionių pranašo psichiką. Juk Jėzus Kristus pamainomis aiškino, kad jis neša tai meilę, tai kalaviją, tai jis mokydavo gerbti ir mylėti savo artimuosius, tai juos palikti. Savimyla Jėzus netgi liepė vienam iš pasekėjų nedalyvauti savo tėvo laidotuvėse, kad galėtų jį lydėti (Evangelija pagal Luką, 9/59-60)

Vienas vertybes Jėzus Kristus propaguodavo jo paklausyti susirinkusiems atsitiktiniams žmonėms, kitas, dažnai visiškai priešingas – savo mokiniams, o klausinėjamas išsilavinusių žydų bei teisiamas – Jėzus dažniausiai stengdavosi kaip nors gudriai išsisukti nuo atsakymo.

Marko evangelijoje taip pat yra paminėta, kad kartą, kai Jėzus Kristus ypač agresyviai pamokslavo, ir jo paklausyti susirinko daug žmonių, susirūpinusi Kristaus šeima atėjo jo išsivesti namo: „Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo, sakydami, kad jis kaip galvos netekęs“ (Evangelija pagal Marką, 3/21) – greičiausiai Jėzaus šeima išsigando, kad Jėzus Kristus eilinį kartą ką nors prisidirbs, ir atėjo jo gelbėti, kol dar buvo nevėlu.

Remdamiesi šiuo epizodu, galime daryti išvadą, kad ko gero Jėzus Kristus nuo pat jaunumės buvo laikomas nelabai atsakingu už savo žodžius ir poelgius, jam greičiausiai užeidavo isterijos priepuoliai, ir šeimos nariai vargšą Jėzų nuolatos prižiūrėjo bei globojo.

Taigi šiais laikais Jėzus Kristus vargiai ar būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau nereikia užmiršti, kad pirmajame mūsų eros amžiuje ne tik nebuvo tiek kalėjimų, kiek vėliau pristatė krikščionys, kad nusikaltėlius būtų galima laikyti daugelį metų, bet ir psichiatrija dar buvo tik pačioje savo užuomazgoje, ir pakaltinamumo ekspertizės dar nebuvo atliekamos.

Pontijui Pilotui smurto sustabdyti nepavyko

klausimas

Kuris iš jų atnešė žmonėms daugiau smurto ir kančių?

Adolfas
Adolfas Hitleris

Jėzus
Jėzus Kristus

Abu vienodai

Įvykdžius Jėzui Kristui mirties bausmę, kuriam laikui prieštaringojo pranašo pasekėjų bruzdėjimai Palestinoje aprimo, tačiau po poros amžių visą Europą užliejo banga žiaurumo ir smurto, kuriuos kurstė ir kuriuos išpranašavo Jėzus Kristus, – Pauliaus ir Petro inicijuoti krikščionys susivienijo prieš Antikos kultūrą bei humanizmą ir galutinai juos sunaikino.

Panašiai kaip pranašavo Jėzus Kristus ir kiti biblijiniai pranašai, ankstyvaisiais Viduramžiais visi, kurie nenusižemino prieš krikščionių šventikus, buvo nužudyti, jų šventyklos sugriautos, didžioji dauguma meno kūrinių buvo sunaikinti, knygos – sudegintos, ir netgi daugumą šventųjų medžių iškirto Viduramžių krikščionys – be jokios abejonės, žiauriausi ir negailestingiausi barbarai visoje žmonijos istorijoje.

Europos kultūros raida buvo pasukta atgal daugiau nei tūkstančiui metų. Viskas, kuo tikėjo ir ką gerbė Pontijus Pilotas, buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Kruvinuosius Jėzaus Kristaus priesakus kruopščiai vykdę Viduramžių krikščionys Antikos meilę žmogui ir gyvenimui paskelbė nuodėme, jos vietoje išaukštindami impotenciją, mazochizmą ir nekrofiliją – didžiausiomis dorybėmis tapo niekšybė vardan bažnyčios ir nusižeminimas prieš krikščionių šventikus.

Patsai Jėzus Kristus nieko nenužudė (be užsispyrusiojo figmedžio), panašiai kaip ir Hitleris, tačiau krikščioniškojo dievo vardu buvo padaryta tiek kruvinų nusikaltimų, kad, palyginti su jais, netgi nacių žiaurybės atrodo kaip nereikšmingas krikščionybės kultūros istorijos epizodas.

Dar ir šiais laikais, kai modernieji krikščionys, begėdiškai postringaudami apie demokratiją, žmogaus teises ir artimo meilę, šaltakraujiškai skerdžia šimtus tūkstančių taikių vietnamiečių, jugoslavų ar irakiečių, nori nenori dar kartą susimąstai, kas gi iš tikrųjų buvo mįslingasis krikščionių pranašas Jėzus Kristus.

Ką apie tai galvojate?


Įveskite antrąjį ir paskutinįjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Politika – tai menas neleisti žmonėms dalyvauti jiems svarbiuose dalykuose.

Polas Valery

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2017