Counter-Propaganda.com

Europos Sąjunga ir tikroji jos misija (1) – griaunama demokratija

2005 05 05

Lietuvos patirtis rodo, kad demokratija be jokių skrupulų sugriaunama Europos Sąjungos plėtros labui. Juk dabar visoje ES demokratija ciniškai paminta tam, kad būtų formaliai ratifikuota „Konstitucija Europai“.

Europos Sąjunga kaip „kovotoja už demokratiją“

ES valdininkai labai mėgsta demonstruoti savo susirūpinimą demokratija. Jiems neįtinka nė vieni rinkimai ES nedraugiškose valstybėse, ir jie dažnai viešai demonstruoja savo pasipiktinimą, kai ES ar JAV finansuojamos politinės partijos ten praranda savo pozicijas.

Ir tu, Žakai?
iš kairės į dešinę: Žakas Širakas, Chosė Zapateras, Migelis Moratinas bei Chosė Barozas – 2004 m.

ES biurokratai taip pat mėgsta kalbėti apie taip vadinamą „demokratijos deficitą“ Europos Sąjungoje. Tai reiškia ne tik tai, kad ES valdymo organai turėtų būti formuojami visuotiniais rinkimais. Sąjungos valdininkai siekia sukurti tokią „demokratiškai legitimuotą“ ES, kuri iš aukšto valdytų savo nares (o jie patys – „vietinius“ biurokratus).

Vis dėlto, nepaisant gražių žodžių ir gerų ketinimų, Europos Sąjungos įtaka demokratijai jos valstybėse-narėse kelią šiurpą. Kaip tai dažnai atsitinka šiais laikais, oficiali ES kovos už demokratiją visame pasaulyje politika labiau primena pozavimą prieš kameras norint nukreipti visuomenės dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų darosi su demokratija pačioje ES.

Kad galėtų plėstis, Europos Sąjunga turi sugriauti demokratiją savo narėse

Tikroji ES įtaka demokratijai geriausiai matoma neturtingose šalyse, jau tapusiose ES narėmis ar dar tik siekiančiose narystės. Formaliai, Europos Sąjunga kelia griežtus reikalavimus narystės siekiančioms šalims. Jei spręsime pagal vadinamuosius „Kopenhagos kriterijus“, valstybė turi tapti pavyzdinga demokratija jau prieš pradėdama derybas dėl narystės. Tačiau kiti ES reikalavimai savo naujoms narėms paverčia politinius kriterijus tuščiu formalumu.

Kai vis dar klestinčios turtingosios Europos Sąjungos narės dar tik pradeda suprasti, kokius nuostolius joms teks patirti atsisakius savo nacionalinių valiutų, jau seniai aišku, kad daugeliui Vidurio ir Rytų Europos šalių narystė ES yra iš esmės ekonomiškai žalinga.

Naujos narės turi perimti faktiškai visą Europos Sąjungos teisę (acquis communautaire), nors pastaroji yra pritaikyta pasiturinčiųjų šalių poreikiams ir todėl visiškai netinka neturtingosioms. Taigi, kai vis dar klestinčios turtingosios ES narės dar tik pradeda suprasti, kokius nuostolius joms teks patirti atsisakius savo nacionalinių valiutų, jau seniai aišku, kad daugeliui Vidurio ir Rytų Europos šalių narystė ES yra iš esmės ekonomiškai žalinga.

Dauguma Europos Sąjungos įstatymų netinka silpnoms naujųjų narių ekonomikoms, todėl niekaip ten negalėtų būti priimti demokratinio politinio proceso būdu. Todėl, kad patenkintų nesibaigiančius ES biurokratų reikalavimus, daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybių turi aukoti daugumos savo piliečių interesus. Nors vyriausybės ir vadina Europos integraciją nacionaliniu prioritetu, augant ES teisės apimtims, pati narystė ES tampa vis sunkesne našta šių šalių piliečiams. Taigi neturtingos šalys tiesiog privalo paaukoti demokratiją, kad taptų „geromis“ ES narėmis.

2003 m. „aukojimas“ įvyko valstybėse, kuriose vyko referendumai dėl stojimo į Europos Sąjungą. Lietuvoje demokratija buvo taip ciniškai suluošinta, kad net buvo pradėta kalbėti apie jos mirtį.

Referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje

Referendumas vyko 2003 m. gegužės 10-11 dienomis. Kad užtikrintų jo sėkmę, Lietuvos Seimas specialiai pakeitė Referendumo įstatymą, ir netgi buvo nustatytas precedentų neturintis dviejų dienų balsavimo laikas. Šis referendumas įvyko dėka tokių begėdiškų ir neteisėtų valdžios veiksmų, kad netgi Lietuvos žiniasklaidoje kartais buvo prilyginamas „demokratijos laidotuvėms“.

Agitacija už stojimą į Europos Sąjungą

Specialiu įstatymu Seimas įgaliojo Europos Komitetą prie Lietuvos Vyriausybės informuoti visuomenę apie ES ir stojimo į ją pasekmes. Šiam tikslui Europos Komitetas gavo tris milijonus litų iš valstybės biudžeto.

Oficialios visuomenės informavimo kampanijos metu, visuomenei praktiškai nebuvo nieko pasakyta apie neigiamas narystės Europos Sąjungoje pasekmes.

Tačiau oficialios visuomenės informavimo kampanijos metu, visuomenei praktiškai nebuvo nieko pasakyta apie neigiamas narystės Europos Sąjungoje pasekmes. Dar daugiau, Europos Komitetas apsiėmė koordinuoti visą agitaciją už stojimą į ES, ir to pasekmėje stojimo priešininkai negavo iš valdžios jokios paramos. Visos jų lėšos tebuvo tūkstantis svarų sterlingų (!), paaukotas Britanijos piliečio.

Visuomenės informavimas virto begėdiška europropagandos kampanija. Užuot vykdęs įstatymą ir pateiktęs žmonėms informaciją narystės ES įtaką ekonomikai bei eilinių piliečių gyvenimui, Europos Komitetas finansavo spausdinimą dešimčių tūkstančių plakatų su akivaizdžiai absurdiškais lozungais, tokiais kaip „Tapkime europiečiais“ ar „Lietuva eina į Europą“ (į patį geografinį Europos centrą iš Vilniaus galima nuvažiuoti per pusvalandį).

Monopolizuota žiniasklaida

Gana ilgą laiko tarpą prieš referendumą dėl stojimo į ES absoliuti dauguma Lietuvos žiniasklaidos atsisakydavo skelbti bet kokią Europos Sąjungai nepalankią informaciją, ypač apie neigiamas narystės ES pasekmes Lietuvai.

Kai kurie įtakingi žurnalistai prisipažino, kad dėl Lietuvos įstojimo į ES buvo pasiryžę netgi apgaulei ir sukčiavimui, – agituojant už „Europą“, šios įtikinėjimo priemonės buvo tapusios Lietuvos žiniasklaidos kasdienybe. Likus kelioms dienoms iki referendumo, vienas iš populiaresnių Lietuvos dienraščių „Lietuvos rytas“ spausdino akivaizdų melą ir dezinformaciją apie tai, kas lietuviams grėsė, jei referendumo rezultatas būtų buvęs neigiamas. Daugelį lietuvių ši begėdiškai melaginga propaganda ne juokais išgąsdino, kadangi niekas iš gausaus Lietuvos žurnalistų būrio neišdrįso jos viešai paneigti.

Lietuvai įstojimas į Europos Sąjungą be kita ko reiškė įvedimą cenzūros, panašios į buvusiąją tarybiniais laikais.

Tikroji tokio „nežurnalistiško“ Lietuvos žurnalistų elgesio priežastis paaiškėjo likus kelioms savaitėms iki referendumo, kai viena iš populiariausių Lietuvos žurnalisčių Rūta Grinevičiūtė išspausdino straipsnį, kuriame atskleidė tikrąsias priemones, kurių pagalba Europos Komitetas „pavertė“ Lietuvos žiniasklaidą Europos Sąjungos fanatikais.

Grinevičiūtės dienraščiui „Klaipėda“ Europos Komitetas pasiūlė pasirašyti komercinę sutartį. Pagal šią sutartį „Klaipėda“ turėjo įsipareigoti iki pat referendumo „nepublikuoti < … > neigiamos informacijos arba informacijos, galinčios formuoti neigiamą skaitytojų nuomonę apie Europos Sąjungą arba Lietuvos integraciją į ją“. Be to, laikraštis turėjo įsipareigoti, kad publikuos “pozityvią skaitytojų nuomonę formuojančius straipsnius Europos Sąjungos ir Lietuvos integracijos į ją tematika”. Rūta Grinevičiūtė „Cenzūra vardan tos Lietuvos“.– laikraštis „Klaipėda“, 2003 04 14.

„Klaipėdai“ atsisakius pasirašyti šią sutartį, kitaip sakant, atsisakius leistis cenzūruojamai, biurokratai iš Europos Komiteto grasino žurnalistei, tuo būdu bandydami ją priversti neskelbti faktų apie tikruosius Europos Komiteto metodus. Grinevičiūtę išgąsdinti bandė netgi pats komiteto pirmininkas Petras Auštrevičius; taigi dauguma kitų tikrai būtų palūžę jos vietoje, ir lietuviai niekada nebūtų sužinoję tiesos.

Kaip Grinevičiūtei paaiškino Europos Komiteto biurokratai, tokios sutartys buvo „normali juridinė praktika”. Vėliau paaiškėjo, kad panašūs susitarimai buvo pasirašyti su visomis įtakingomis Lietuvos žiniasklaidos kompanijomis.

Taigi Lietuvai įstojimas į ES be kita ko reiškė įvedimą cenzūros, panašios į buvusiąją tarybiniais laikais. Juk, skirtingai nuo pačių žurnalistų, skaitytojų nė kiek neguodžia tai, kad dabar žiniasklaida cenzūruojama piniginėmis priemonėmis.

Agitavimas balsavimo metu

Bet kokia agitacija vykstant balsavimui yra griežtai draudžiama Lietuvos įstatymų, kaip yra įprasta daugumoje demokratinių valstybių. Tačiau šis svarbus demokratijos principas buvo visiškai ignoruojamas vykstant referendumui dėl stojimo į Europos Sąjungą.

Visos pagrindinės Lietuvos televizijos balsavimo metu transliavo begėdišką propagandą ir agitaciją palaikyti Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą.

Jau iš anksto Vyriausioji Rinkimų Komisija buvo nusprendusi, akivaizdžiai ignoruodama Lietuvos konstituciją ir įstatymus, kad agitavimas ateiti balsuoti nėra įstatymais draudžiama agitacija. Todėl paties balsavimo metu žiniasklaida transliavo populiariausių Lietuvos politikų kalbas, kuriose šie pabrėžė referendumo svarbą Lietuvai. Viena po kitos buvo rodomos ir paties Vyriausios Rinkimų Komisijos pirmininko spaudos konferencijos.

Kai kurie aukščiausieji Lietuvos valstybės pareigūnai, tarp jų ir tuometinis Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas bei ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, pasinaudoję šia proga, begėdiškai agitavo balsuoti už „Europą“. Nors kai kurie jų kolegos kalbėjo atsargiau, tačiau, turint omenyje tai, kad jie buvo gerai žinomi kaip aršūs Europos Sąjungos fanatikai, ir jų kalbos buvo suvokiamos kaip agitacija balsuoti už narystę ES.

Visos pagrindinės Lietuvos televizijos balsavimo metu transliavo begėdišką propagandą ir agitaciją palaikyti Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą; kai kurie politikai, tokie kaip Vilniaus meras Artūras Zuokas, įrašė savo agitacines kalbas iš anksto, ir šios kalbos buvo transliuojamos įstatymų draudžiamu metu…

Tačiau net ir visa tai atrodo nesvarbu palyginus su balsų pirkimu.

Atlyginimas už balsavimą

Antrosios referendumo dienos rytą pasidarė aišku, kad balsavusiųjų skaičius jokiu būdu nepasieks reikalingų 50 procentų. Ir tada dauguma Lietuvos radijo ir televizijos stočių paskelbė, kad kiekvienam pateikusiam lipduką, išduodamą balsuojant referendume, Vilniaus Prekybos parduotuvių tinklas atsilygins dėžute skalbimo miltelių ar buteliu alaus.

Praktiškai, Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą nusipirko privati įmonė už vieną milijoną litų!

Turbūt ir patys organizatoriai nesitikėjo, kad jų akcija bus tokia populiari. Kaip cituodama Vilniaus Prekybos atstovą informavo žiniasklaida, ši akcija organizatoriams kainavo apie milijoną litų. Taigi per kelias valandas prabalsavo apie pusę milijono piliečių, ir Lietuva vis dėlto įstojo į Europos Sąjungą.

Vilniaus Prekyba galėjo visa tai organizuoti tik todėl, kad kiekvienam balsavusiajam buvo išduodamas specialus lipdukas. Tai reiškia, kad atlyginimo už balsavimą akcija, kuri dėl referendumo specifikos iš esmės buvo begėdiškas balsų pirkimas, turėjo būti iš anksto suplanuota pačių referendumo organizatorių.

Taigi daugelis pagrindinių demokratijos institucijų turėjo būti paaukotos, kad Lietuva galėtų įstoti į ES. Dar daugiau, praktiškai, Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą nusipirko privati įmonė už vieną milijoną litų!

Ilgalaikės pasekmės demokratijai

Turbūt yra nemažai mėginančių visus su referendumu susijusius įvykius vaizduoti kaip „laikiną auką Europos labui“. Deja, taip nėra. Dauguma nusikaltimų prieš demokratiją, kurie buvo „būtini, kad įstotume į Europos šalių šeimą“, dabar jau ilgam įsitvirtino Lietuvos politinėje ir teisinėje praktikoje.

Didžioji dauguma Lietuvos žiniasklaidos iki šiol nedrįsta net ir švelniai pakritikuoti ES. Ne tik žurnalistas, nepalankiai atsiliepęs apie Europos Sąjungą, gali būti nedelsiant atleistas, bet dauguma tų, kurie išdrįsta atskleisti valdžiai nepalankias tiesas, dabar gyvena nuolatinėje baimėje.

Kaip parodė 2004 m. Seimo rinkimai – pirmieji Seimo rinkimai įstojus į ES – balsų pirkimas dabar jau tampa neatsiejama Lietuvos demokratinės tradicijos dalimi. Netgi Lietuvos žiniasklaida išdrįso parodyti, kaip masiškai supirkinėjami rinkėjų balsai vykstant balsavimui paštu. Juk ne šiaip sau, nors bendras dalyvavusių rinkimuose lietuvių skaičius ženkliai sumažėjo, skaičius balsavusiųjų paštu vos ne patrigubėjo, antrajame rinkimų etape viršydamas 20 procentų nuo bendro dalyvavusiųjų skaičiaus.

Jau niekas nebenustatys, kiek balsų buvo nupirkta 2004 m. rudenį. Lietuviai nebesitiki, kad galėtų būti atliktas rimtas teisminis tyrimas, kadangi tuo turbūt nėra suinteresuoti dauguma dabartinių Seimo narių. Bet kokiu atveju, banalios frazės – „Ką apie mus pagalvotų Europa, jei visa tai paaiškėtų?“ – užtenka sustabdyti bet kokiai prokuratūros iniciatyvai.

Europos Sąjungos įtaka ir toliau vaidina svarbų vaidmenį griaunant demokratiją Lietuvoje. Dauguma seimūnų jau visiškai šaltakraujiškai ignoravo Lietuvos konstituciją ir visą tautą, patys ratifikuodami sutartį dėl Konstitucijos Europai.

Ar Lietuva - tik išimtis?

Gali kilti pagunda Lietuvos demokratijos irimą laikyti nukrypimu, sąlygotu tarybinės okupacijos palikimo. Deja, ir tam nėra jokio pagrindo. Dauguma 2004 m. į ES įstojusių šalių turėjo imtis panašių priemonių, kaip ir Lietuva. Desperatiški Slovakijos vyriausybės veiksmai gali pasirodyti dar šiurpesni.

Bet kokiu atveju, vienas simptomas yra būdingas visoms ES narėms. „Vieningos Europos kūrimą“ dauguma politikų ir biurokratų suvokia kaip savo „šventą istorinę misiją“ - tuo tarpu piliečiai paprastai yra laikomi pusiau sąmoninga minia, kurią reikia įtikinti ar priversti vykdyti „Europos misionierių“ sprendimus.

Gražūs beprasmiai žodžiai patinka vaikams ir galbūt protiškai atsilikusiems asmenims; žmonėms, kurie sugeba mąstyti patys, akivaizdžiai emociniai argumentai skamba kaip įžeidimas.

Netgi ES propagandos darbuotojų vartojami žodžiai rodo, kad jie negerbia žmonių, kuriuos siekia indoktrinuoti. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas paskutiniu metu „pilsto“ apie „juodą avį“, „humanistinę Europą prieš anglosaksiškąją Europą“, „nustojimą egzistuoti politiškai“ ir panašias nesąmones, vietoj to, kad pasakytų prancūzams tiesą apie tai, kas jų laukia priėmus „Konstituciją Europai“; Danijos ministras pirmininkas Andersas Fogas Rasmusenas grasina danams, kad, nepatvirtinus „Konstitucijos Europai“; „reikės išstoti iš ES“ ir pan.

Gražūs beprasmiai žodžiai patinka vaikams ir galbūt protiškai atsilikusiems asmenims. Žmonėms, kurie sugeba mąstyti patys, akivaizdžiai emociniai argumentai skamba kaip įžeidimas. Nepaisant to, daugelis aukšto rango politikų visoje Europos Sąjungoje dabar elgiasi lygiai taip pat, kaip Lietuvos vadovai darė 2003 m. Jie kariauja propagandinius karus prieš savo pačių tautas.

Pasiaukok!

Prieš referendumą dėl „Konstitucijos Europai“ Ispanijoje, tarptautinė ir nacionalinė žiniasklaida spėliojo: „Ar Ispanijos vyriausybė sugebės įtikinti ispanus balsuoti už «Konstituciją Europai»?“ Dabar yra spekuliuojama: „Ar vyriausybėms pavyks įtikinti savo piliečius Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Lenkijoje…“

Dauguma debatų dėl pagrindinių su Europos Sąjunga susijusių sprendimų neturi nieko bendro su šių sprendimų įtaka paprastų žmonių gyvenimui. Paprastai viešųjų debatų metu vyrauja argumentai apie Europos suvienijimą, progresą, „misiją“ ir pan.

Kai jie agituoja „už Europą“, atrodo, kad mus kviečia paaukoti savo apgailėtinus gyvenimus jų „šventosios misijos“ vardan.

Daugeliui politikų nesvarbu, kad sparčiai besidauginančių Europos Sąjungos biurokratų įtakos ir asmeninės gerovės vardan ES valstybių-narių piliečiai yra raginami paaukoti savo ir savo šeimų gerovę. Juk dauguma iš to, kas yra oficialiai kalbama apie ES, labiau primena propagandos kampanijas, kurių pagalba norima apgauti patiklius žmones.

Todėl kartais atrodo, kad biurokratai – lygiai taip pat, kaip ir komercinės reklamos specialistai, – laiko mus primityviais manipuliavimo objektais. Kai jie agituoja „už Europą“, atrodo, kad mūsų prašo paaukoti savo apgailėtinus gyvenimus jų „šventosios misijos“ vardan.

tęsinys

Argi Europa to neverta?


Įveskite pirmąjį ir trečiąjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Tikras monarchistas turi būti pasiruošęs apginti savo monarchiją nuo jos monarcho.

Hitleris

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2017