Counter-Propaganda.com

Demokratija kaip kontrolės, šantažo ir apiplėšimo būdas

2005 04 08

Turime pakankamai pagrindo laikyti JAV vagimi su demokratijos gynėjo kauke. Vakarų valstybių susirūpinimas demokratija negalioja klusniesiems, tai tėra priedanga propagandiniam puolimui prieš nedraugus.

Stalino pamokos

Niekam ne paslaptis, kad Tarybų Sąjunga visiškai kontroliavo didžiąją daugumą Vidurio ir Rytų Europos komunistinio bloko šalių. Stalininė demokratijos versija ten kaip buvo sukurta su Raudonosios armijos pagalba, taip ir liko jos kontroliuojama iki pat žlugimo. Kaip parodė Prahos pavasario ir sukilimų Vengrijoje baigtys, Tarybų Sąjunga „gamino“ tik jai paklusnias „demokratijas“.

Atrodo, kad JAV retai kariauja prieš demokratines valstybes dėl to, kad gali priversti jas paklusti savo valiai ir be tiesioginio jėgos panaudojimo.

Amerikiečiai gerai išmoko Stalino pamokas. JAV disponuoja branduoliniais ginklais, moderniausia technika, efektyviausiomis specialiosiomis tarnybomis. Kontroliuodama įtakingiausias pasaulio tarptautines organizacijas, tokias kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas ar Tarptautinis valiutos fondas, Jungtinių Valstijų vyriausybė nesivaržydama naudoja savo milžinišką politinio ir ekonominio spaudimo potencialą. Todėl JAV sėkmingai priverčia paklusti savo valiai daugelį pasaulio šalių.

Kioto protokolo ir sutarties dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo ratifikavimo eiga įtikinamai parodė, kad pačios klusniausios Jungtinėms Valstijoms yra šalys, kurios demonstruoja savo ištikimybę „vakarietiškai demokratijai“. Atrodo, kad JAV retai kariauja prieš demokratines valstybes dėl to, kad gali priversti jas paklusti savo valiai ir be tiesioginio jėgos panaudojimo.

Demokratines šalis yra lengviau kontroliuoti

Lietuvoje „draugiškų valstybių“ specialiųjų tarnybų suteikta nelegaliai surinkta informacija neseniai suvaidino ypač svarbų vaidmenį politinės (dėl jo gerų santykių su Rusija) apkaltos prezidentui Rolandui Paksui procese. Jo vietą užėmė dar ne taip seniai JAV administracijoje dirbęs Valdas Adamkus, kuriam nekyla minčių išvesti Lietuvos karius iš JAV okupuotų šalių.

Niekam ne paslaptis, kad vadinamosios „kovotojos už demokratiją visame pasaulyje“ pastoviai šnipinėja netgi draugiškų šalių aukščiausius pareigūnus ir esant progai nesidrovi panaudoti nelegaliai surinktą kompromatą.

Norėdamos parklupdyti ant kelių nedemokratiškai valdomą Iraką ir kontroliuoti jo naftą, JAV turėjo okupuoti nepaklusniąją šalį. O jeigu Irake būtų buvęs JAV rekomenduojamas demokratijos modelis, būtų užtekę pagąsdinti ar pašantažuoti jo vadovus. Kaip parodė neseni įvykiai Serbijoje ir Ukrainoje, neturtingose demokratinėse šalyse „užsispyrusį“ valstybės vadovą galima pašalinti finansuojant prieš jį nukreiptą politinę kampaniją ir kartu remiant „klusnų“ jo oponentą.

Lietuva ir „demokratinis“ šantažas

Kova už demokratiją visame pasaulyje gali tapti ypač pelninga jei ji tinkamai suderinama su verslo interesais. Ką tik įsteigtų demokratijų vadovus yra nesunku įtikinti, kad rėmėjams turi būti deramai atlyginta. Siekdama gerų santykių su JAV ir paramos siekiant narystės NATO, Lietuva turėjo „padovanoti“ amerikiečiams didelę dalį savo naftos pramonės.

1999 m. Lietuvos vyriausybė, nepaisydama desperatiškų opozicijos protestų, pasirašė privatizavimo sutartį, kuria Lietuvos naftos perdirbimo įmonės valdymo teisės kartu su 33 procentais jos akcijų buvo atiduotos niekam nežinomai ir pakankamai nuosavo kapitalo neturinčiai JAV bendrovei „Williams International“. Kartu Lietuvos Vyriausybė įsipareigojo padengti nuostolius dėl galimų naftos tiekimo iš Rusijos sutrikimų.

Pagal šią sutartį Viljamsui buvo pelningiausi bet kokie žaliavų tiekimo sutrikimai, todėl per kelis metus JAV bendrovė ne tik suniokojo Lietuvos naftos pramonę, bet dar ir išpumpavo iš valstybės iždo apie milijardą litų, kas sudarė apie dešimt procentų nuo metinio Lietuvos valstybės biudžeto. Dėl to Lietuvai netgi teko griebtis nepaprastosios taupymo politikos bei prašyti Tarptautinio valiutos fondo specialių paskolų finansinei krizei įveikti.

JAV nebus lengva pakeisti savo įvaizdį Lietuvos akyse, nes daugelis lietuvių dar ilgai laikys JAV „demokratijų piratu“, negailestingai apiplėšinėjančiu silpnas ir neturtingas valstybes, kurių korumpuotus pareigūnus yra taip lengva įbauginti bei šantažuoti formalios demokratijos sąlygomis.

Sutartį su Viljamsu būtų galima laikyti užmokesčiu už nemokėjimą derėtis dėl sutarčių ar, kitaip sakant, – korupciją, jei ne aukštų JAV pareigūnų spaudimas derybų ir sutarties pasirašymo metu. Įtakingi politiniai veikėjai iš JAV duodavo suprasti, kad nepasirašius sutarties su privačia amerikiečių kompanija, Lietuva greičiausiai nebus priimta į NATO.

Tiesa, JAV vyriausybė buvo formaliai pareiškusi, kad nesieja Lietuvos narystės NATO (tuo metu – vieno svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų) su naftos bendrovės privatizacija, tačiau nepaisant to kai kuriuos Lietuvos politikus užplūdo asmeniniai laiškai ir telefono skambučiai iš JAV. Netruko ir privačių pokalbių su JAV diplomatais. Tik vienam iš sutarties priešininkų vadovų apsilankius JAV ambasadoje, opozicija atsisakė sumanymo organizuoti referendumą dėl privatizavimo sutarties teisėtumo.

2000 m., kai Lietuvos Konstitucinis teismas pripažino sutarties nuostatą dėl kompensavimo už naftos tiekimo sutrikimus antikonstitucine, vėl pasipylė gausi korespondencija iš Jungtinių Valstijų politikų. Savo susirūpinimą įtikinamai demonstravo JAV valstybės iždo departamento jaunesnysis sekretorius Stiuartas Aizenštatas; savo įtikinančiu laišku to meto Lietuvos ministrui pirmininkui Rolandui Paksui visame pasaulyje pagarsėjo JAV senatorius Gordonas Smitas. Tuometiniai Lietuvos vadovai pabūgo JAV keršto (o kas jų vietoje neišsigąstų?) ir, ignoruodami Konstitucinio teismo nutarimą, toliau mokėjo milžiniškas kompensacijas amerikiečių valdomai bendrovei.

Viljamso istorija šokiravo daugumą lietuvių. Daugelis tada nusivylė ne tik Jungtinėmis Valstijomis ir NATO, bet ir pačia demokratija. Todėl JAV nebus lengva pakeisti savo įvaizdį Lietuvos akyse, nes daugelis lietuvių dar ilgai laikys JAV „demokratijų piratu“, negailestingai apiplėšinėjančiu silpnas ir neturtingas valstybes, kurių korumpuotus pareigūnus yra taip lengva įbauginti bei šantažuoti formalios demokratijos sąlygomis.

Ar demokratija iš tikrųjų svarbi?

Jau seniai buvo pastebėta, kad pagrindiniai „kovotojai už demokratiją visame pasaulyje“, tokie kaip JAV, ES ar kai kurios Vakarų Europos valstybės, audringai kritikuoja daugumą politinių įvykių, ir ypač rinkimus, tokiose šalyse kaip Rusija ar Iranas ir tuo pat metu visiškai nereaguoja į tai, kas vyksta skaitlinguose nuosavuose satelituose.

Peršasi išvada, kad visas tas triukšmas dėl demokratiškumo tėra priedanga propagandiniam ar kariniam puolimui prieš politinius ar ekonominius priešininkus.

2003 m pavasarį į ES stojant naujiems nariams, referendumų dėl narystės metu buvo visiškai ignoruojami daugelis pagrindinių „vakarietiškos demokratijos“ reikalavimų, o ypač – įstatymo viršenybės principas. Vien tik Lietuvoje:

  • valstybinės struktūros, už valstybės biudžeto pinigus agitavusios balsuoti už įstojimą, ta proga visiškai monopolizavo žiniasklaidą;
  • valdininkai baugino negausius žurnalistus, vis dėlto išdrįsusius kritikuoti ES;
  • valstybės pareigūnai atvirai agitavo paties balsavimo metu per visas pagrindines televizijas;
  • maždaug trečdalis visų balsavusiųjų referendume gavo už tai atlyginimą…

Nepaisant viso to, minėtieji referendumai nesukėlė nė mažiausio Europos Sąjungos ar JAV susirūpinimo, nors, palyginus su jais, rinkimai Rusijoje ar Ukrainoje atrodo kaip tikro demokratiškumo pavyzdžiai.

Patogus „demokratijos“ skambesys

Taigi Lietuvos patirtis ne visai įprastu būdu patvirtina „seną tiesą“, kad investicijos į demokratijos skleidimą labai greitai atsiperka. Įgydamos galimybes šantažuoti vietinius politikus, kai kurios „vakarietiškos“ šalys ne tik užsitikrina sau ypač palankią naujųjų demokratijų ekonominę politiką. Esant reikalui, „kilniosios“ demokratijos gynėjos visame pasaulyje gali tyliai apiplėšti savo naivius satelitus, dažniausiai aklai jomis pasitikinčius.

„Vakarų“ abejingumas tokio masto demokratijos principų pažeidimams, kokie vyko minėtojo referendumo metu Lietuvoje, duoda pagrindo teigti, kad „nedemokratinėmis“ gali būti įvardintos tiktai nepaklusnios ir priešiškos šalys. Todėl peršasi išvada, kad visas tas triukšmas dėl demokratiškumo tėra priedanga propagandiniam ar kariniam puolimui prieš politinius ar ekonominius priešininkus.

Kad šalis būtų vadinama „demokratija“, Vakarams reikia gerai sumokėti, argi ne?


Įveskite antrąjį ir paskutinįjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Nepraraskite iliuzijų. Kai jų nebėra, jūs dar galite egzistuoti, tačiau jau nebegyvenate.

Markas Tvenas

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2018