Counter-Propaganda.com

Dar kartą apie ekspertus

2003 03 25

pabaiga, pradžia

„Euroekspertai“, politikai ir žiniasklaida nesako tiesos apie Europos Sąjungą, nes jiems asmeniškai labai apsimoka ją liaupsinti. Todėl ir referendumo dieną lietuviai nežinos, kas iš tikrųjų Lietuvos laukia ES.

Kodėl nėra rimtos politinės ir akademinės opozicijos Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą? Kodėl gi taip atkakliai tylima apie pačias akivaizdžiausias neigiamas Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą pasekmes? Kodėl gi tie, kurie vadinami Europos Sąjungos specialistais tiktai linksniuoja narystės privalumus užmiršdami netgi paminėti pastarosios trūkumus? Ir kodėl bet kokią kritiką Europos Sąjungos atžvilgiu dalis su ja susijusių politikų priima vos ne kaip asmeninį įžeidimą?

Fanatiškas su Europos integracija susijusių žmonių atsidavimas Sąjungos idėjai nėra naujas reiškinys. Aklas garbinimas, liguistai reaguojant į bet kokią kritiką, stebina blaiviai mąstančius žmones visoje Europoje. Jau buvo atlikta nemažai tyrimų, bandant nustatyti, kas sukuria ir palaiko fatališką politikų ir valdininkų vienybę, kurios paprastai nėra visuomenės lygmenyje.

Europos Sąjunga – idealus atpirkimo ožys

Ilgą laiką buvo manoma, kad Europos Sąjungos populiarumą tarp politikų sąlygoja grynai piniginės paskatos. Dideli atlyginimai, konferencijos prie Viduržiemio jūros, susitikimai pačiuose geriausiuose viešbučiuose, gausūs dienpinigiai, nepaliekantys jokių abejonių su Europos Sąjunga susijusiems veikėjams.

Tačiau yra dar vienas motyvas, kuris dažnai yra pamirštamas, nors greičiausiai yra kur kas svarbesnis už pirmąjį. Yra pastebėta, kad Europos Sąjungos plėtros procesas perkelia į Briuselį ne tik suverenios valdžios galias, bet ir atsakomybę už ekonominę politiką ir jos pasekmes. Iš tiesų, vis daugiau ir daugiau ekonominių sprendimų yra priimama centralizuotai, ir atsakomybei pasiskirstant tarp šalies vyriausybės ir Briuselio, realiai jos beveik nebelieka. Todėl bet kuriai valdančiai daugumai yra naudinga kuo didesnė formali priklausomybė nuo Europos Sąjungos. Esantiems valdžioje (ar planuojantiems greitu laiku ten patekti) politikams tampa nebereikalingas bet koks ekonominis išsilavinimas, jiems užtenka vaizduoti vykdančius Sąjungos nurodymus. Visą savo energiją jie gali sutelkti asmeniškai patraukliausioms sritims (kad ir toms, kur gaunami didžiausi kyšiai ar galima „atsilyginti“ per rinkimus juos „parėmusiems“ verslininkams). Ir kartu visai pagrįstai tikėtis būti išrinktais per sekančius rinkimus! Taigi Europos Sąjunga yra dar ir labai parankus atpirkimo ožys, įvairiausiais būdais prisidedantis prie politikų materialinės gerovės kėlimo.

Lietuvoje jau vyksta kažkas panašaus. Jei dar prieš kelis metus buvo galima išgirsti vieną kitą „ekonominę“ diskusiją dėl vieno ar kito sprendimo, kai būdavo svarstoma, kas būtų naudingiausia šalies ūkiui, tai dabar Lietuvos gerovė tampa atgyvenusia sąvoka. Dabar retai kas besivargina skaičiuodamas vieno ar kito sprendimo ekonomines pasekmes. Dažniausiai apsiribojama komentarais „atitinka euroatlantinės integracijos kriterijus“, „neprieštarauja Europos Sąjungos teisei“ ar pan. Reikia pastebėti, kad Lietuvoje vis labiau plinta „turginiai“ argumentai, tokie, kaip „ką pagalvos užsienis“ ir panašūs, vienareikšmiškai liudijantys apie kalbančiojo išsilavinimą ir asmeninę kultūrą. Vienas geriausių pavyzdžių – agitacija už stojimą į tą pačią Europos Sąjungą dabartinėmis sąlygomis, kai pasisakantys už šį ekonomiškai labai abejotiną žingsnį paprastai apsiriboja bereikšmiais lozungais, nedaug kuo besiskiriančiais nuo Brežnevo laikų retorikos.

Galinga kasta

Prieš kelias dešimtis metų tuometinių Europos bendrijų institucijose dirbo vos keli tūkstančiai valdininkų. Ir tuos pačius buvo nelengva pasamdyti. Atlyginimai buvo panašūs į valdininkų atlyginimus valstybėse – narėse, o gyventi ir dirbti reikėjo Briuselyje. Padirbus porą metų daugumą biurokratų apimdavo tėvynės ilgesys, depresija, ir jie grįždavo į tėvynę. Valdininkų kaita buvo didelė, o Europos Bendrijų valdininkas toli gražu nebuvo garbinga profesija.

Šią padėtį ilgainiui pataisė Europos bendrijų parlamentas. Jam spaudžiant Europos Sąjungos biurokratams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos. Šiuo metu jie gauna atlyginimus, daug kartų pranokstančius jų kolegų atlyginimus valstybėse – narėse. Be to, jie naudojasi milžiniškomis transporto lengvatomis, yra atleidžiami beveik nuo visų mokesčių. Pagal pajamų lygį, tapti Europos Sąjungos valdininku svajoja ne vienas vakarų europietis.

Bet kokiu atveju, atsisakyti Europos Sąjungos valdininko statuso pasmerkiant save mažesniems atlyginimams yra labai sunku psichologiškai, tad kartą tapusieji eurobiurokratais paprastai jais lieka iki pat pensijos. Tačiau ir dabartiniai valdininkai dažnai kenčia nuo tėvynės ilgesio. Dažnai eurovaldininkų profesinės pareigos verčia atlikti veiksmus, priešingus jų kilmės šalies interesams – tarnaudami Europos Sąjungai, jie nebegali likti lojaliais savo tėvynės piliečiais. Alkoholizmas bei bandymai nusižudyti nėra retas reiškinys Briuselyje, tačiau pagrindinė susvetimėjimo nuo savo tėvynės pasekmė – perdėtas atsidavimas Europos Sąjungai ar kaip jie mėgsta sakyti – „Europai“.i Šis dirbtinai sukurtas lojalumas paprastai tampa iracionaliu tikėjimu, nepripažįstančiu jokių išlygų. Ir dabar jau dešimtis tūkstančių Europos Sąjungos valdininkų galima pavadinti kasta, suvienyta bendro identiteto, bendros misijos jausmo, kuri nesustoja prieš jokias kliūtis, ir kuriai jau nedaug kas bedrįsta pasipriešinti.

Beje, tai galioja ne tik patiems valdininkams. Apie Europos Sąjungos institucijas „maitinasi“ daugybė verslo įmonių, spaudos tarnybų, leidyklų ir pan. Ir pastarųjų darbuotojai paprastai tampa fanatiškais Europos Sąjungos patriotais. Tai irgi daugiausia žmonės, nesugebėję rasti vietos savo tėvynėje. Yra ne kartą pastebėta, kad dauguma jų nebesugeba blaiviai reaguoti net į pačią pagrįsčiausią Europos Sąjungos kritiką.

Panašiai ir Lietuvoje

Jau daugiau kaip penkis metus nemaža grupė Lietuvos valdininkų periodiškai lankosi susitikimuose su Europos Sąjungos biurokratais. Papildomai Europos komitetui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kiekvienoje su valstybės valdymu susijusioje įstaigoje yra įsteigtas specialus padalinys, atsakingas už Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą. Atrodytų, kad jie turėtų užtikrinti Lietuvos piliečių, ūkio interesų apsaugą integracijos procese. Tačiau realybėje taip nėra.

Pradėjus siekti narystės Europos Sąjungoje, pažanga priklausė nuo atitikimo pastarosios nustatytiems kriterijams. Tuo tarpu Europos Sąjungos Komisijos reikalavimų atitikimu Lietuvos interesams niekad realiai nebuvo domimasi. Iš pradžių to daryti nebuvo reikalinga. Iš Lietuvos buvo reikalaujama nepriekaištingos demokratijos, laisvos rinkos, tarptautinės prekybos liberalizavimo – dėl ko tikslingumo abejonių nekyla. Todėl kai tik ką atsiradusių Lietuvos eurobiurokratų pagrindine funkcija tapo Lietuvos besąlygiškas paklusimas Europos Sąjungos Komisijos reikalavimams, jie tapo viena pagrindinių varomųjų jėgų pertvarkant Lietuvos ūkį. Daugelis lietuvių, o ypač visuomenės veikėjų tada pradėjo traktuoti integraciją į Europos Sąjungą kaip pagrindinį politinės ir ekonominės pažangos variklį.

Deja, padėtis pasikeitė pradėjus paraidžiui perėminėti visą Europos Sąjungos teisę, Europos Sąjungai nusprendus nebedaryti esminių išimčių naujoms kandidatėms. Didelė Europos Sąjungos teisės dalis yra visiškai nepriimtina Lietuvai dėl didelio ekonominių sąlygų skirtumo. Atrodo, smarkiai besidauginantys Lietuvos eurobiurokratai turėjo pakeisti savo pozicijas. Jie turėjo žinias ir resursus tam, kad atrinkti pačius žalingiausius teisės aktus ir analizuoti jų neigiamas pasekmes Lietuvos ūkiui. Tai buvo reikalinga deryboms dėl narystės sąlygų, ir tai primygtinai rekomendavo tos pačios Europos Sąjungos ekspertai.

Tačiau nugalėjo inercija. Lemtingo posūkio nepastebėjo Lietuvos elitas, įpratęs be atodairos liaupsinti Europos Sąjungą. Niekas nepasikeitė ir eurobiurokratijos gyvenime. Jie jau buvo įpratę realiai dirbti Europos Sąjungai, važinėti į vadinamąsias peržiūras, konferencijas ir kitus malonius renginius, įpratę skambinėti po visas ministerijas reikalaudami, kad visi Europos Komisijos reikalavimai būtų vykdomi paraidžiui ir be atidėliojimų. To pasekmėje į Lietuvos teisę yra be atodairos perkeliami patys žalingiausi Europos Sąjungos teisės aktai, ir Lietuva yra įvardinama kaip „viena labiausiai narystei pasiruošusių kandidačių“. Oficialioji Lietuvos valdžia pateikia tai kaip pasididžiavimo vertą pasiekimą, nors realiai šis rodiklis gali būti interpretuojamas visiškai atvirkščiai.

Todėl yra pagrindo teigti, kad Lietuvos eurovaldininkai jau seniai dirba ne tiek Lietuvai, kiek Europos Sąjungai (nebūtinai patys tai suvokdami). Tai patvirtina ir vadinamosios visuomenės informavimo apie Europos Sąjungą kampanijos eiga. Matosi, kad jos organizatoriams visai nerūpi, kokios pasekmės lauktų Lietuvos įstojus dabartinėmis sąlygomis, todėl kampanija vis labiau panašėja į vienpusišką propagandą.

Reikia pasakyti, kad eurobiurokratams yra dėl ko stengtis. Kaip prisipažino pats A.Brazauskas, įstojus į Sąjungą, iš biudžeto reikėtų įsteigti tūkstančius naujų darbo vietų tiek Briuselyje, tiek Lietuvoje. Todėl turbūt ne vienas Lietuvos valdininkas jau mokosi prancūzų kalbos ir kraunasi lagaminus ruošdamasis sočiam gyvenimui Briuselyje. Ir nelabai domisi, kas laukia jo tėvynainių.

Taigi tiek politikai, tiek valdininkai neturi motyvų domėtis tikrosiomis ir visomis stojimo į Europos Sąjungą pasekmėmis. Tačiau ir išsiaiškinę visą tiesą, vargu ar jie išdrįstų ją paskelbti viešai.

Lietuvos valdininkai pasirinkimo neturi

Daugelis Europos Sąjungos ekspertų Lietuvoje dirba valstybinėse institucijose ir neturi netgi formalios teisės kritikuoti vyriausybės sprendimus. Lietuvos administracinė kultūra atspindi mūsų komunistinę praeitį, tad vyrauja principas „viršininkas visada teisus“. Kad ir kokios beprotiškos fantazijos šautų į galvą valstybės vadovams, jų kritika formaliems patarėjams gali kainuoti užimamas pareigas, o gal net ir sužlugdyti gyvenimo karjerą. Jeigu patyrinėsime Seimo juridinio skyriaus komentarus valdančiųjų lyderių teikiamiems įstatymų projektams, pamatysime, kad absoliuti jų dauguma yra besąlygiškas pritarimas: Seimo juristams nekilo netgi abejonių dėl tų teisės aktų teisėtumo, kurie Konstitucinio teismo vėliau buvo vienareikšmiškai pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Konstitucijai ir pagrindiniams teisės principams. Todėl akivaizdu, kad net ir tie valstybės tarnautojai, kurie galėtų, o gal ir norėtų pasakyti tiesą apie įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. pasekmes, bijo būti skubiai išmesti iš darbo vienu ar kitu pretekstu.

Kaip dar galima paaiškinti dabartinę referendumo formuluotę: „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“? Tai yra teiginys, kuriam pasak viešai skelbiamų apklausų rezultatų pritaria didžioji dauguma Lietuvos gyventojų. Ir nieko nuostabaus, nes narystė be abejo galėtų tapti Lietuvos gerovės šaltiniu jei stojimo sąlygos būtų nors kiek panašios į Airijos, Ispanijos ar kitų valstybių, kurios nepatyrė tokios diskriminacijos, su kuria susiduria Lietuva. Tačiau referendumo teiginys turi nedaug ką bendro su planuojamu stojimu 2004 m., kai Lietuva turėtų sutikti su diskredituojančiomis, žeminančiomis narystės sąlygomis, kurios slėgtų Lietuvos ūkį ne vieną dešimtmetį. Nieko nuostabaus, kad tokį nutarimą priėmė Lietuvos politikai, kurių kompetencija visiems yra gerai žinoma. Kur kas svarbiau yra tai, kad tylėjo gausūs jų konsultantai. Ir nekyla abejonių, kad jie tylės ir tada, kai šio referendumo rezultatus bus bandoma pateikti kaip teisėtą sprendimą dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą 2004 m.

Kiti specialistai irgi negali atvirai sakyti tiesos

O kaip su tais ekspertais, kurie dirba nevalstybinėse institucijose? Panašu, kad čia padėtis yra labai panaši į buvusiąją JAV prieš kelis metus. Kaip visi žinome, JAV labai nukentėjo nuo stambiųjų korporacijų bankrotų bangos, kuri sukrėtė viso pasaulio ekonomiką ir yra laikoma viena iš dabartinės depresijos priežasčių. Iš šios krizės galima daug ko pasimokyti, ji paskatino stambiųjų korporacijų kontrolės sugriežtinimą visame pasaulyje, tačiau Lietuvai yra aktualesnis vienas iš šalutinių šios krizės aspektų, sukėlęs ypač didelį visuomenės pasipiktinimą.

Net ir prieš pat prasidedant krizei, absoliuti dauguma tituluotų JAV ekonomikos ekspertų vienbalsiai ragino investuoti į turėjusias greitai bankrutuoti bendroves. Iš pradžių galvota, kad jie tuo metu nežinojo tikrosios padėties, tačiau dabar jau yra viešai pripažinta, kad buvo ne taip. Paaiškėjo, kad ekspertai sąmoningai apgaudinėjo investuotojus, nes tiesiog neturėjo kitos išeities. Pasakę tiesą, jie būtų praradę darbą, nes dauguma ekonomikos analizės, rinkos tyrimų ir kitų institutų skambiais pavadinimais buvo įsteigtos tų pačių bebankrutuojančių bendrovių. Taigi JAV korporacijų krizė įrodė, kad ekspertai yra verčiami meluoti pagal savo darbdavių užsakymus.

Absoliuti dauguma Europos Sąjungos žinovų Lietuvoje dirba institutuose, tyrimų centruose bei kitose organizacijose, finansuojamose pačios Europos Sąjungos ar su ja susijusių struktūrų. Ar bent jau ruošiasi juose dirbti ar gauna specialias gausių Europos Sąjungos programų teigiamas stipendijas. Todėl pasakydami visą tiesą apie narystės Europos Sąjungoje pasekmes, jie rizikuotų savo ir savo šeimų gerove. Kaip ir JAV, daug vilčių į juos dėti neverta.

Vilties nedaug

Taigi praktiškai visi Europos Sąjungos žinovai ne tik nėra suinteresuoti atskleisti visą jų turimą informaciją apie numanomas Lietuvos narystės pasekmes, bet ir norėdami negalėtų to padaryti. Paskutiniu metu be realaus svarstymo yra priimama tiek Europos Sąjungos teisės aktų, kad visų jų pasekmių prognozavimui prireiktų ne vieno instituto, o galbūt ir ne vieno šimto žmonių darbo. Lietuvos valdininkai neturi motyvų tuo užsiimti, o ir tie tyrimai, kurie atliekami, nepasiekia plačiosios visuomenės. Ir panašu, kad ir nepasieks ateityje. Ir toliau girdėsime tik banalias frazes žmonių, kurie gerai žino, ko nori.

Dar nepasijutote apgauta(s)?


Įveskite paskutinius du skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Niekada neleisiu dar kartą suskaldyti šios tautos į religines stovyklas, kovojančias tarpusavyje.

Hitleris

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2017