Counter-Propaganda.com

Ar tik Jėzus Kristus nebuvo suvalgytas?

2006 05 15

Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus (jo lavonas) po nukryžiavimo buvo suvalgytas jo mokinių, galima paaiškinti ne tik krikščioniškąją kanibalizmo mistiką, bet ir daugelį kitų krikščionybės mįslių.

Eucharistijos ritualai panašūs į tikrųjų kanibalų apeigas

Jau nuo seno nekrikščionis glumina daugelio krikščionių atliekami ritualai, susiję su įsivaizduojamu Jėzaus Kristaus (Jėšujos iš Nazareto, krikščionių pranašo, garbinamo kaip dievas ar dievo sūnus) kūno valgymu ar kraujo gėrimu.

Valgydami pašventintus specialius vaflius ar gerdami vyną, katalikai, stačiatikiai ir kai kurių kitų krikščionių grupių atstovai įsivaizduoja, kad tai – jų pranašo (ar dievo) kūnas ir kraujas. Nemažai krikščionių mano, kad tokiu būdu priartėja prie savojo dievo, įgauna dieviškųjų savybių; kai kurie netgi įpuola į ekstazę.

Šie ritualai tiek savo esme, tiek forma (išskyrus tai, kad tikrovėje valgomas vaflis, o ne žmogiena) labai primena daugelio žinomų kanibalistinių kultūrų apeigas – tikrieji kanibalai dažniausiai valgė žmones (ir dabar ko gero valgo kai kuriuose Afrikos bei Azijos regionuose) visai ne iš bado, o todėl, kad tikėjo, kad suvalgę žmogų ar kurią nors jo kūno dalį, perims visą jo jėgą ir drąsą.

Panašiai ir krikščionys valgo įsivaizduojamą savo dievo kūną bei geria įsivaizduojamą jo kraują ne todėl, kad yra alkani, o norėdami įgauti dieviškųjų savybių, suartėti su (kaip jie tiki) prisikėlusiu Jėzumi Kristumi bei sustiprinti tarpusavio solidarumą.

Jėzaus Kristaus kūno dingimo aplinkybės iki šiol neišaiškintos

Tai, kad Kristaus lavonas dingo iš kapavietės, kur jis buvo paliktas iki šabo pabaigos, krikščionys vadina stebuklu, pristato kaip savo pranašo dieviškumo ar net vėlesnio prisikėlimo įrodymą. Keistas tai argumentas – sprendžiant pagal biblijinius šaltinius, kapo nesaugojo niekas, kas nebūtų suinteresuotas Kristaus dieviškumo įrodymu (apie tai bus kalbama truputį vėliau), taigi lavonas galėjo būti išgabentas į bet kurią palaidojimo vietą.

Ar tik „Paskutiniosios vakarienės“ scena nėra nurodymas suvalgyti Kristaus kūną po jo mirties?

Keliose Naujojo testamento vietose aprašyta vadinamoji „Paskutinė vakarienė“, įvykusi prieš pat Kristaus suėmimą ir nukryžiavimą. Jos metu Jėzus Kristus liepė savo mokiniams valgyti duoną ir gerti vyną, aiškindamas, kad tai jo paties kūnas ir kraujas. (Pavyzdžiui, Evangelija pagal Matą, 26, 26-28)

„Paskutinė vakarienė“ tapo eucharistijos pagrindu. Tačiau labai panašu, kad „Paskutinės vakarienės“ metu Jėzus Kristus kalbėjo ne tiek apie duoną ir vyną, kiek apie savo paties kūną ir kraują.

Evangelijoje pagal Joną cituojami tokie Kristaus pasisakymai apie savo kūną ir kraują:

Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, tai neturėsite gyvybės savyje <...> Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą <...> Nes mano kūnas yra tikras penas ir mano kraujas tikrasis gėrimas <...> Šita yra iš dangaus atėjusioji duona...“

Evangelija pagal Joną, 6, 53-58

Krikščionių teologai aiškina šiuos Kristaus žodžius perkeltine prasme. Tokia interpretacija labiausiai atitinka krikščionybės interesus, tačiau evangelijos tekste Jėzaus Kristaus žodžiai skamba visai ne metaforiškai.

Jei Jėzus Kristus suvokė savo kūną ir kraują kaip tai, kas valgytina, tai labai panašu, kad „Paskutinės vakarienės“ scena – tai ne kas kita, kaip priminimas mokiniams, kad šie privalės suvalgyti mokytojo kūną.

Tikėtina, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas savo pasekėjų

Kiek galima spręsti iš biblijinių tekstų, kapavietė, kurioje buvo paliktas Kristaus kūnas, nebuvo saugojama. Tiesa, Evangelijoje pagal Matą teigiama, kad, siekdami sutrukdyti pavogti Jėzaus Kristaus lavoną, žydų dvasininkai ir fariziejai kitą dieną po nukryžiavimo prašė Pontijaus Piloto paskirti sargybą prie Kristaus kapo, o kai Pilotas atsakė, – „Turite sargybą...“ – dvasininkai pastatė (savo?) sargybinius bei „užantspaudavo akmenį“ (kuris buvo užverstas ant kapavietės). (Evangelija pagal Matą, 27, 62-66)

Šis epizodas labiau primena ne liudininko pasakojimą, o vėlesniais laikais visiškai su žydų tikėjimu ir kultūra nesusipažinusio žmogaus prikurtą klastotę, kadangi tuo metu buvo šabas, o darbas (kapo antspaudavimas, o ko gero – ir derybos su Pilotu, sargybos statymas ar gal netgi sargybos ėjimas) šabo metu žydams buvo sunkus nusikaltimas prieš jų religiją.

Juk per šabą netgi pranašo motina bei (matomai) sugyventinė ar žmona Marija Magdalietė nedrįso netgi ruoštis Kristaus laidotuvėms – ką jau bekalbėti apie kapo antspaudavimą ir sargybą prie kapo. Nekyla abejonių, kad, kol saulė nusileido šeštadienį, Jėzaus Kristaus kapavietės niekas nesaugojo.

O ir sekmadienio rytą atėjusios prie kapo, Marijos ten terado tik nepažįstamą vyrą, įtikinėjusį, kad Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų (ar du vyrus – pagal Luką ir Joną). Taigi greičiausiai kapo iš viso nesaugojo niekas iš Kristaus nedraugų.

Kapo savininkas „šventasis“ Juozapas iš Arimatėjos matomai buvo Jėzaus Kristaus šalininkas, tad faktiškai su pranašo lavonu jo pasekėjai galėjo daryti ką tik norėjo. Galėjo jį ir suvalgyti, ypač jei Jėzus Kristus pats to troško.

Jeigu Jėzaus Kristaus kūnas iš tikrųjų dingo jo pasekėjų kanibalistinės puotos metu, visai realu, kad pastarieji išsaugojo savo kraupią paslaptį. Tokios paslapties atskleidimas ne tik būtų sukompromitavęs besikuriančią krikščionybę, bet ir kanibalizmo netoleravę žydai greičiausiai būtų užmėtę akmenimis paskutiniosios puotos dalyvius. Pagaliau, jei kuris nors iš pašvęstųjų kada ir prasitarė, juo paprasčiausiai niekas nepatikėjo.

Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas, daugelis krikščionybės mitų bei ritualų nebeatrodo keisti ir nesuprantami

Kaip jau buvo minėta, tampa prasminga „Paskutinės vakarienės“ scena. Jos paskirtis – sutaikyti Jėzaus Kristaus mokinius su mintimi, kad jie turės suvalgyti savo mokytojo kūną bei gerti jo kraują, ir iš anksto nuteikti vadinamuosius „apaštalus“, kad tuo būdu šie perims Kristaus dieviškumą.

Kartu įgauna prasmę ir daugelis kitų krikščionybės aspektų, tarp jų – ir pats krikščioniškasis mitas apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą.

„Šventojo“ Gralio mistika

Krikščionys didelę reikšmę teikia taurei, iš kurios Jėzus Kristus gėrė „Paskutinės vakarienės“ metu, ir į kurią, pagal Robertą iš Borono, Juozapas iš Arimatėjos vėliau surinko Kristaus kraują.

Krikščionys priskiria vadinamajam Graliui įvairiausias stebuklingas galias, ir matyt kad, norint jomis pasinaudoti, reikia iš Gralio atsigerti – tam tikra prasme reikia gerti tikrąjį Jėzaus Kristaus kraują

Peršasi išvada, kad greičiausiai ir Juozapas rinko savo pranašo kraują ne šiaip sau, kad visai realu, kad iš tos taurės buvo geriama netrukus po Jėzaus Kristaus mirties, ir kad krikščionių fantazijos, susijusios su vyno gėrimu religinių apeigų metu, yra kažkada įvykdyto kraupaus ritualo atkartojimas.

Prisikėlimo mitas

Prisikėlimas po mirties nėra krikščionių išradimas. Antikiniais laikais klestėjo ne vienas tikėjimas, kurio dievybės periodiškai mirdavo ir prisikeldavo. Dažnai su vieno ar kito dievo prisikėlimu buvo susijusios aukojimo apeigos, o aukas – dažniausiai naminius gyvulius – paprastai suvalgydavo misterijų dalyviai.

Ar tik Jėzus Kristus panašiai neįsivaizdavo savo mirties ir prisikėlimo – kad jis atgims jo kūną valgiusiuose ir jo kraują gėrusiuose mokiniuose? Pagal „šventą“ Joną, Jėzus Kristus aiškino taip: „Kas mano kūną valgo ir kraują geria, tas pasilieka manyje ir aš jame“. (Evangelija pagal Joną, 6, 56; kursyvas mano, G.Š)

Eucharistija

Priėmus prielaidą, kad pirmoji eucharistija buvo tikra, o ne simbolinė, pats ritualas pasirodo visai kitoje šviesoje, kaip krikščionis suvienijusios apeigos, kurios iš tikrųjų prasidėjo ne prieš Kristaus mirtį, o greičiausiai – naktį po jos.

Juk niekas taip nesuvienija žmonių, kaip bendra paslaptis ar bendras nusikaltimas. Atlikę kulto apeigas, kurias kiti laiko nežmoniškomis ar netgi nusikalstamomis, žmonės jaučiasi pašvęstaisiais, išskirtaisiais, kitokiais nei visi.

Juk ir dabar eucharistija išlieka vienu iš pagrindinių krikščionių vienybę palaikančių ritualų. Bendras įsivaizduojamo dievo kūno valgymas dažniausiai ir vadinamas „komunija“ – priėmimu į šio ritualo jau siejamų krikščionių tarpą ar dar didesniu krikščioniškojo bendrumo sustiprinimu.

Polinkis į pasyvų kanibalizmą psichologiškai įmanomas

Nėra jokia paslaptis, kad Jėzus Kristus nebuvo psichiškai subalansuota asmenybė. Neaiški tėvystė buvo nenuplaunama dėmė pirmojo amžiaus žydams, ir pačioje Biblijoje nemažai dėmesio yra skiriama nuo pat vaikystės pasireiškusiam Jėzaus Kristaus ekscentriškumui.

Todėl visai įmanoma, kad Jėzus Kristus norėjo būti suvalgytas. Ir dabar pasitaiko žmonių, kurie trokšta būti suvalgyti; pavieniai sutartinio kanibalizmo atvejai, kai „auka“ savo iniciatyva susiranda būsimą valgytoją su Interneto pagalba ar panašiai, tampa žinomi ir plačiajai visuomenei. Visai tikėtina, kad panašių troškimų turėjo ir Jėzus Kristus.

Ko gero krikščionių kanibalistinė mistika ir dabar skatina psichologinius kraštutinumus

Tarp krikščionių yra nuo seno paplitę mitai apie vampyrizmą; ten, kur dominuoja krikščioniška kultūra, susilaukia didelio pasisekimo filmai apie žmogėdras, kraugerius ir panašius herojus. Būtent krikščionių tarpe pastoviai atsiranda tiek maniakų žudikų, į smurtą linkusių iškrypėlių, kiek nėra nė vienoje kitoje kultūroje; krikščioniškosios civilizacijos terpėje vėl ir vėl atsiranda norinčių būti suvalgytiems.

Ar tai nėra „Paskutinės vakarienės“ atgarsiai? Juk dauguma krikščionių pastoviai dalyvauja religiniuose ritualuose, kurie nori nenori asocijuojasi su kanibalizmu – ir todėl gali visam gyvenimui traumuoti jautresnės psichikos žmones.

Taigi yra pakankamai argumentų, palaikančių hipotezę, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas po jo nukryžiavimo. Ją įrodžius ar tiesiog priėmus kaip labiausiai tikėtiną, galima daug ką suprasti ir paaiškinti krikščionių tikėjime, psichologijoje bei visoje krikščioniškoje kultūroje.

Galbūt tai padėtų suprasti nežmonišką istorinį krikščionių žiaurumą – suprasti, kodėl per ilgą krikščionybės istoriją buvo taip šaltakraujiškai išžudyti, nukankinti ar sudeginti ant laužo milijonai padorių žmonių, kuriems buvo nepriimtina krikščioniškoji „komunija“?

Ar neatrodo labai tikėtina?


Įveskite pirmąjį ir paskutinįjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

kitamintis    Nesu labai religingas, bet tokius kliedesius gali sukurpti tik akivaizdus psichinis ligonis-peržengtos visos patologinės neapykantos krikščionybei ribos.    daugiau

Didžiausia problema su pasauliu tame, kad kvailiai ir fanatikai visada pasitiki savimi, o protingesni žmonės pilni abejonių.

Bertranas Raselas

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2017