Counter-Propaganda.com

„Demokratija“ kaip teisė nužudyti

2005 04 08

„Demokratija“ – simbolis, daugumos pripažįstamas, tačiau visų suprantamas skirtingai, kaip „dievas“. Bušas irgi tuo naudojasi vartodamas žodį demokratija kaip burtažodį, kuriuo galima pateisinti bet kurį s

Dėl demokratijos jau žuvo milijonai

klausimas

Kurį žodį tariant, yra teisingiau nužudyti beginklį žmogų?

„demokratija“

„rasė“

„dievas“

 jokio skirtumo

Bušas nėra originalus, kova už demokratiją teisindamas imperinius karus ir beginklių žmonių žudynes. JAV vyriausybė, armija ir specialiosios tarnybos oficialiai vartoja „demokratiją“ bet kokiems nusikalstamiems savo veiksmams pateisinti nuo pat 1947 m., kai JAV Kongresas patvirtino įžymiąją Trumeno doktriną. „Kovą už demokratiją“ yra eksploatavusios daugelis ekstremistinių organizacijų visame pasaulyje.

Nuo 1789 m. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikų, kai jakobinai pradėjo demokratinio teroro tradiciją, vardan demokratijos jau buvo nužudyti milijonai niekuo nekaltų žmonių. Pagal aukų skaičių demokratija sėkmingai vejasi ne tik pačias negailestingiausias ideologijas – nacizmą ir komunizmą, bet ir krikščionybę bei kitas religijas, kurios paplito ir įsitvirtino pasaulyje daugiausia užkariaujant bei pavergiant ar fiziškai sunaikinant jų „dieviškosioms tiesoms“ nepritariančius žmones.

Demokratija – universalus, tačiau skirtingai suprantamas simbolis

Nedaug kas bedrįsta viešai abejoti demokratijos privalumais, jos principams viešai skelbia savo ištikimybę pačios įvairiausios valstybės. Raudonųjų khmerų, 1974–1979 m. išžudžiusių pusantro milijono žmonių (ketvirtadalį Kambodžos gyventojų), valdymo metu Kambodža vadinosi Demokratine Kampučija; tikrasis Šiaurės Korėjos pavadinimas yra Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika…

Stalino laikais, kai dešimtys milijonų žmonių buvo komunistų nužudyti gulaguose ar pasmerkti bado mirčiai konfiskuojant visus maisto produktus, Tarybų Sąjunga skelbėsi vienintele „tikra demokratija“ pasaulyje.

Mitas apie JAV kaip „demokratiškiausią šalį pasaulyje“

Anglakalbėje žiniasklaidoje bei didžiojoje daugumoje anglų kalba parašytų akademinių darbų JAV yra laikomos demokratijos idealu, etalonu, pagal kurį galima spręsti apie „tikrąjį“ visų kitų valstybių demokratiškumą. Žinoma, rinkimai ten vyksta jau daugiau nei du šimtmečius, tačiau vargu ar tai yra pagrindinė JAV liaupsinimo priežastis. Kur kas svarbesnį vaidmenį vaidina žiniasklaidos kontrolė bei akademinių tyrimų finansavimas.

Tiek komercinei, tiek nekomercinei žiniasklaidai dažniausiai labai apsimoka liaupsinti JAV.

Amerikiečiai valdo daugumą tarptautinių televizijos kanalų, tačiau kur kas svarbesnė yra jų įtaka vietinei žiniasklaidai visame pasaulyje. JAV korporacijos yra svarbios reklamos pirkėjos, todėl vietinėms komercinėms žiniasklaidos kompanijoms labai brangiai kainuotų net ir nuosaiki JAV kritika. Be to amerikiečiai yra visame pasaulyje pristeigę įvairiausių paramos žiniasklaidai fondų, kurie finansuoja nekomercinius leidinius, radijo bei televizijos programas. Todėl tiek komercinei, tiek nekomercinei žiniasklaidai dažniausiai labai apsimoka liaupsinti JAV.

Jau nuo seno JAV vyriausybė finansuoja įvairiausius akademinius demokratijos tyrimus, jei ne tiesiogiai, tai irgi per savo kontroliuojamus fondus. Todėl ir akademiniame pasaulyje yra ne taip daug demokratijos autoritetų, kurie nebūtų vienaip ar kitaip priklausomi nuo asmeninių santykių su mokslo rėmėjais iš JAV. Vargu ar apie JAV politinį režimą prastai atsiliepiantis mokslininkas galėtų gauti gerą finansavimą, jau nekalbant apie karjeros perspektyvas, todėl visai dėsninga, kad dauguma įtakingiausių ir girdimiausių politologų demokratiškumo idealu laiko JAV, o taip pat ištikimiausius jų pasekėjus – tokius kaip Jungtinė Karalystė – tarsi Šveicarija ir Skandinavijos šalys iš viso neegzistuotų.

Taigi JAV ir demokratijos tapatinimas atspindi ekonominį (taip pat ir politinį bei karinį) JAV dominavimą. Tačiau jei šalyje JAV įtaka yra apribota, tai „tobula demokratija“ ten yra apibrėžiama pagal vietinę santvarką. Savas politinis režimas yra liaupsinamas kaip demokratiškiausias ne tik JAV, Kinijoje, Prancūzijoje ar Zimbabvėje, panašiai yra galvojama ir Belgijoje, Irane, Vokietijoje bei Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje.

Demokratijos samprata keičiasi laikui bėgant

Žodis „demokratija“ (graikiškai – liaudies valdžia) pradėtas vartoti antikinėje Graikijoje. Tačiau nors dabar jis suprantamas daugiausiai kaip pagrindinių valdžios organų formavimas visuotiniais rinkimais, senovės Atėnuose demokratija reiškė piliečių (vyrų) tiesioginį dalyvavimą valstybės valdyme, priimant svarbiausius sprendimus, skiriant valstybės pareigūnus bei balsuojant dėl įstatymų visų piliečių bendrame susirinkime.

Dabartinė demokratijos samprata įsitvirtino Naujaisiais laikais. Iš pradžių demokratiškai valdomos valstybės ilgai neišsilaikydavo – anksčiau ar vėliau atsirasdavo stiprus žmogus ir paimdavo valdžią į savo rankas, arba vidaus ginčų draskomus demokratus užkariaudavo kaimyninės monarchijos. Ypač nesėkmingai pasibaigė demokratija Žečpospolitoje (Lietuvos ir Lenkijos sąjungoje), kuri per kelis šimtus metų iš vienos galingiausių Europos valstybių tapo lengvu karo grobiu ir 1795 m. buvo galutinai padalinta tarp Rusijos, Prūsijos bei Austrijos.

Sunku prognozuoti, kaip demokratija bus suvokiama po šimto metų ar netgi po kelių dešimtmečių.

Atstovaujamosios demokratijos samprata taip pat ilgainiui keitėsi. Labai ilgai teisė dalyvauti valstybės valdyme buvo suprantama kaip išimtinė pasiturinčių vyrų nuosavybė, ir tik antroje XIX amžiaus pusėje pradėta kalbėti apie politines moterų ir darbininkų teises. Tiek moterų organizacijos, tiek profsąjungos kovojo ne vieną dešimtmetį, kol rinkimų teisė tapo iš tikrųjų visuotine. Iki šiol neaišku ar jiems tai būtų pavykę, jei tuometinės vyriausybės būtų suradusios kitą būdą juos įtikinti neorganizuoti kažko panašaus į 1917 m. Rusijos revoliuciją – juk Šveicarijos moterys gavo teisę dalyvauti rinkimuose tik 1971 m.

Juodaodžiai pietinių JAV valstijų piliečiai beveik du amžius neturėjo realių politinių teisių ir faktiškai negalėjo užimti valstybinių postų. Todėl iki pat 1965 m., kai buvo priimtas garsusis Balsavimo teisių aktas, JAV demokratija visiškai atitiko kriterijus to, kas paprastai vadinama rasizmu.

Taigi kiekviena valstybė ar netgi kiekvienas žmogus supranta demokratiją savaip, priklausomai nuo savo gimimo vietos ir laiko, kultūrinės aplinkos bei tradicijų. Sprendžia asmeninės vertybės, tad požiūris į demokratiją labai primena religiją – abiem atvejais nulemia įprotis ir tikėjimas. Todėl sunku prognozuoti, kaip demokratija bus suvokiama po šimto metų ar netgi po kelių dešimtmečių.

Tobula demokratija neegzistuoja

Suprantant demokratiją paraidžiui – kaip liaudies valdžią, tai turėtų būti politinė sistema, kurioje vyriausybė vykdytų daugumos piliečių valią. Kol kas to nesugeba užtikrinti nė viena iš egzistuojančių politinių santvarkų, netgi tais atvejais, kai dėl visuomenės pozicijos nekyla jokių abejonių.

JAV, kur valdžią dalinasi dvi labai viena į kitą panašios partijos, jas kontroliuojančios mažos įtakingų žmonių grupelės gali neutralizuoti bet kurį piliečių valios pasireiškimą. Tai įtikinamai parodė JAV vyriausybės politika Vietnamo karo metu, kai nei respublikonai, nei demokratai praktiškai nesuko sau galvos dėl masinių amerikiečių demonstracijų. Jie paprasčiausiai citavo sociologinių apklausų (dažnai savo kolegų apmokėtų) duomenis – ir JAV kariuomenė daugelį metų gynė beviltiškai korumpuotą Pietų Vietnamo režimą.

Vakarų Europoje dviejų partijų problema nėra aktuali, tačiau ir ten vyriausybės leidžia sau ignoruoti visuomenės nuomonę. Taip ir nebuvo imtasi jokių realių politinių veiksmų prieš Izraelį, nors dauguma ES piliečių laikė jį didžiausia grėsme taikai visame pasaulyje. Nepaisant vienareikšmiško piliečių nepritarimo, daugelis valstybių siuntė savo karius Irako okupaciniam režimui palaikyti.

Didelė dalis marksizmo teoretikų įsivaizdavo (panašiai kaip masonai), kad vienos partijos valdymas – geriausia priemonė liaudies valdžiai įgyvendinti. Tuo būdu būtų išvengta tarppartinių ginčų ir tuščio pozavimo, o partija visą savo dėmesį sutelktų į žmonių poreikius. Iki šiol dar niekam nepavyko sukurti socializmo, ir daugelis komunistinių valstybių žlugo smurte ir korupcijoje. Tačiau Lenino demokratinio centralizmo idėja vis dar tebėra įtakinga ir gali atgauti savo ankstesnįjį populiarumą tolimesnės Kinijos ekonominės sėkmės ar netgi santykinės JAV bei Vakarų Europos nesėkmės atveju. Jau ir prieš Irako okupaciją „vakarietiška demokratija“ buvo suspėjusi kaip reikiant susikompromituoti.

Vakarietiškos demokratijos fiasko Afrikoje

JAV ir Vakarų Europos šalys yra pavydėtinų ekonominių ir politinių pasiekimų pavyzdžiai. Neretai jų sėkmė yra aiškinama šių šalių konstitucinėmis santvarkomis – kaip „vakarietiškos demokratijos“ rezultatas. Kai jėga demokratizuotos šalys – Vakarų Vokietija ir Japonija pasiekė stulbinančių ekonominių rezultatų po Antrojo pasaulinio karo, pradėta manyti, kad „demokratine“ galima nesunkiai padaryti kiekvieną šalį, ją okupuojant, parašant demokratinę konstituciją ir įsteigiant reikiamas politines bei visuomenines institucijas.

Galbūt JAV, Jungtinėms Tautoms bei buvusiems kolonizuotojams, sugalvojusiems primesti savo demokratijos viziją visam pasauliui, visų pirma reikėtų viešai pripažinti savo tiesioginę atsakomybę už tai, kas vyksta Afrikoje paskutinius kelis dešimtmečius: skurdą, ligas, neviltį ir svarbiausia - karus bei milijonus nekaltų žmonių aukų?

Vokietijos demokratizavimo patirtis buvo pritaikyta kuriant nepriklausomas valstybes Afrikoje. Buvę kolonizuotojai, norėdami išsaugoti maksimalią buvusių kolonijų kontrolę, siekė išlaikyti jų sienas ir formuoti valstybines institucijas kolonijinės valdžios struktūrų pagrindu. Daugumos Afrikos valstybių konstitucijos ne tik buvo parašytos sekant buvusių metropolijų pavyzdžiu, bet ir tiesiogiai „padedant“ buvusiems šeimininkams.

Tačiau Afrikoje demokratija pagal Jungtinių Tautų ir Vakarų Europos receptus virto nacionaline tragedija. Kolonizuotojai dar nebuvo spėję visiškai išnaikinti afrikietiškosios kultūros, ir kiekviena gentis norėjo gyventi pagal savo protėvių tradicijas. Absurdiškas buvusių kolonizuotojų reikalavimas išlaikyti centralizuotas kolonijines struktūras sudarė sąlygas klestėti tautinei nesantaikai, todėl demokratija Afrikoje greitai peraugo į ginkluotus konfliktus, o vėliau – ir į ilgamečius pilietinius karus bei genocidą.

Monarchijos ir netgi diktatūros Afrikoje yra kur kas efektyvesnės, ilgaamžiškesnės ir todėl – taikesnės nei demokratijos. Dėl to galbūt JAV, Jungtinėms Tautoms bei buvusiems kolonizuotojams, sugalvojusiems primesti savo demokratijos viziją visam pasauliui, visų pirma reikėtų viešai pripažinti savo tiesioginę atsakomybę už tai, kas vyksta Afrikoje paskutinius kelis dešimtmečius: skurdą, ligas, neviltį ir svarbiausia – karus bei milijonus nekaltų žmonių aukų?

Nevykęs mitas apie „vakarietiškąją demokratiją“

Kinija išvengė Afrikos šalių likimo ir dabar tampa ekonomiškai sėkmingiausia valstybe pasaulyje, paneigdama pranašystes apie „komunizmo mirtį“ po Tarybų Sąjungos žlugimo. Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kiek Kinijoje dabar būtų kiniečių, jei ten būtų sugalvota įdiegti JAV ir Vakarų Europos taip rekomenduojamą „vakarietišką demokratiją“. Už vieno vaiko politiką pasisakančios partijos neturėtų jokių galimybių patekti į valdžią, ir pasaulis greičiausiai stovėtų ant neregėto masto humanitarinės katastrofos slenksčio.

Panašiai kaip „dievo valia“ jėzuitų laikais, taip Bušo ir į jį panašių veikėjų epochoje žodis „demokratija“ dažnai skamba ne kitaip kaip neribojama stipriojo teisė daryti ką tik nori su silpnesniu už save.

Nepaisant gausių liaupsių, žmonių valdžią yra sunku įžvelgti ir pokomunistiniuose Vidurio bei Rytų Europos režimuose. Konstitucijos čia taip pat parašytos pagal JAV ir Vakarų Europos šalių pavyzdį, tačiau absoliučios daugumos piliečių galimybės daryti kokią nors įtaką savo šalies vyriausybei yra minimalios. Dauguma žmonių čia yra tokie neturtingi, kad ko gero dar daug metų neturės pakankamai lėšų susikurti tokioms profsąjungoms, partijoms ir žiniasklaidai, kurios nors kiek gintų jų interesus. Todėl žmonės čia dar ilgai neis į rinkimus todėl, kad neturės už ką balsuoti; korupcija klestės, kai kur artėdama prie pačių korumpuočiausių Afrikos valstybių lygio; o socialinė nelygybė ir toliau sparčiai augs. Kai kur jau dabar tik milžiniški labdaros iš Vakarų Europos mastai leidžia išvengti socialinės katastrofos.

Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad JAV ar Vakarų Europos pavyzdžio demokratija yra geriausiai tinkama visiems, visur ir visada. Tokios santvarkos įvedimas, organizuojant ginkluotą perversmą ar okupuojant valstybę, gali baigtis jei ne pilietiniu karu ar genocidu, tai brutalia oligarchija bei nekontroliuojama korupcija, pasislėpusiomis po „teisingais“ šūkiais. Tiesa, yra dar vienas aspektas, apie kurį ypač nemėgsta kalbėti demokratizavimo ekspertai – naujai įsteigtas demokratijas yra ypač lengva kontroliuoti ir išnaudoti jų globėjams.

Teisė nužudyti

Todėl nepaisant pagrįstų pretenzijų į universalumą, demokratija vis dar lieka labai miglota idėja, kurią kiekvienas supranta skirtingai. Vieniems ji neša turtą, kitiems – skurdą; tas pats demokratijos modelis, kuris vienoms šalims atneša klestėjimą ir galią, kitoms gali tapti nelaimių priežastimi. Taigi šia prasme demokratija niekuo nesiskiria nuo simbolių, kuriuos eksploatuoja kitos didžiosios ideologijos.

Ir nėra esminio skirtumo, ar nužudant beginklį žmogų yra sakomos kalbos apie aukščiausiąją rasę, proletariato diktatūrą ar apie demokratiją. Panašiai kaip „dievo valia“ jėzuitų laikais, taip Bušo ir į jį panašių veikėjų epochoje žodis „demokratija“ dažnai skamba ne kitaip kaip neribojama stipriojo teisė daryti ką tik nori su silpnesniu už save. Tarp kitko – ir kaip teisė jį nužudyti.

Ką apie tai galvojate?


Įveskite antrąjį ir trečiąjį skaitmenis! įjunkite paveiksliukus ir pyragiukus

vardas   

   

Neteisingas viešpatavimas negali būti amžinas.

Seneka

Counter-Propaganda.com

Counter-Propaganda.com – lt

simbolis

Counter-Propaganda.com

naujienos

užsakyti naujienas

elepaštu elepaštuRSS RSS

socialiniuose tinkluose

simbolis

©  Giedrius // 2005 - 2017